Neseniai kalbėjausi su žmogumi apie mirtį, atsisveikinimą ir tai, kaip mes palydime savo artimąjį, kaip išgyvename kartu su juo paskutines gyvenimo valandas. Pokalbio metu paminėjau, kad dabar, atėjus tam ypatingam gyvenimo etapui, jau yra išlydėtojos, arba kitaip – mirties dulos. Tai išgirdęs mano pašnekovas nustebo. Ne mažiau nustebau ir aš, nes jis, laidojimo paslaugų srityje dirbantis ne vienus metus, iki šiol nebuvo girdėjęs apie tai. Ir supratau, kad net ir tie, kurie kasdien susiduria su mirtimi ir laidojimo apeigomis, nelabai žino ar susimąsto, jog būtina mirusįjį ne tik išlydėti į amžiną poilsio vietą, lygiai taip pat svarbu ir iki mirties – tai yra išėjimo – momento mirštantįjį palydėti, suteikti jam visokeriopą pagalbą.
Taigi, tas trumpas pokalbis man sukėlė daug minčių. Pirmiausia, kad netgi laidojimo srityje dirbantys specialistai dar gali būti negirdėję apie išlydėtoją. Vadinasi, ta pagalba, kurią ji gali suteikti, nėra plačiau žinoma. Taip pat reikia pripažinti, kad apie mirtį ar pasirengimą laidotuvėms kalbame mažai ir nenoriai, tačiau apie patį mirimo procesą – dar mažiau. Tuo labiau vengiame paliesti žmogiško buvimo šalia prasmę, kai jau nebereikia nei vaistų, nei gydymo, kai svarbiausia yra išklausyti, palaikyti ir padėti oriai atsisveikinti.
Būtent šiuo momentu tiek mirštančiajam, tiek jo artimiesiems reikia išskirtinės pagalbos, kurią ir gali suteikti mirties dula arba išlydėtoja.
Nuotrauka Kristinos Norbutienės
Esu išlydėtoja Margarita, jau daugelį metų padedu ramiau priimti tai, kas neišvengiama, ir oriai pasitikti paskutines gyvenimo valandas. Artėjanti mirtis gali būti itin bauginanti, trikdanti, todėl manau, kad nė vienas žmogus neturėtų sutikti ją vienišas ar paliktas be artimųjų rūpesčio. Būtent šiuo – ypatingu – žmogaus gyvenimo momentu aš matau savo veiklos, teikiamos pagalbos didžiulę prasmę.
Pagalba mirštančiajam, besirengiančiam palikti šį pasaulį, man yra daug daugiau nei profesinis kelias – tai yra mano pašaukimas, kuris atveria gilias vidines patirtis ir suteikia jėgų šiai ypatingai tarnystei kitam žmogui.
Esu sukaupusi žinių apie senąsias mirimo ir mirusiųjų palydėjimo tradicijas, sąmoningai puoselėju pagarbią ir gyvą laidojimo kultūrą Lietuvoje. Savo veikla, teikiama pagalba siekiu kurti saugią, palaikančią erdvę, kad žmogus ir jo artimieji suprastų, kas vyksta, kad išbūtų šiame jautriame procese, patirtų jo gelmę ir atrastų jiems tinkamiausius sprendimus.
Būdama su mirštančiuoju, artėjant paskutinėms jo gyvenimo valandoms į pabaigą, padedu jam išreikšti, išsigryninti, kaip jis norėtų praleisti likusį gyvenimo laiką. Tomis dienomis ar valandomis esu jam tarsi psichologinė užuovėja ir atrama, padedu apmąstyti ir pasakyti ar perduoti artimiesiems – kokio atsisveikinimo ir laidotuvių jis norėtų. Laidotuvės man yra didis ir prasmingas ritualas – nors ir nelengvas, tačiau turintis gilią ugdančią ir gydančią reikšmę visiems dalyviams.
Atėjus atsisveikinimo metui rūpinuosi palydėjimo procesu, kartu su artimaisiais planuoju atsisveikinimo ceremoniją. Visą laiką būnu šalia, kad palaikyčiau artimuosius, kad padėčiau jiems priimti šią skaudžią, bet neišvengiamą netektį.
Artimojo mirtis, palydėjimas ir gedėjimas – tai laikotarpis, kai esame ypač pažeidžiami. Suprasdama šio proceso jautrumą, esu pasirengusi atviriems pokalbiams – pasirengusi išklausyti, padėti ir suteikti atramą, kuri reikalinga pereiti visus šiuos etapus.
Esu išlydėtoja, tad galiu ir moku padėti žmogui pereiti į kitą pasaulį – mums, gyviesiems, nežinomą, bet neišvengiamą. Kai žmogus gimsta, jį pasitinka pribuvėja, o kai žmogus pradeda skaičiuoti paskutines valandas, jam reikia išlydėtojos, kuri jį paremtų, palaikytų baigiant žemiškąją kelionę.
Į mane galima kreiptis bet kuriame mirimo, palydėjimo ar gedėjimo etape.
Išlydėtoja Margarita