Su Albertu (vardas pakeistas) susipažinau, kai savanoriavau hospise. Ten jį kartkartėmis aplankydavau.
Vieną rytą atėjusi radau jį verkiantį. Slaugytoja paaiškino, kad naktį mirė jo palatos kaimynas. Mirtis dažna viešnia hospise, tačiau šįsyk Albertą tai ypač paveikė. Veikiausiai jam nedavė ramybės klausimas – kieno gi dabar bus eilė?
Pasiūliau Albertui išeiti į hospiso vidinį kiemelį ir pasivaikščioti. Padėjau jam apsirengti. Taip po truputį pradėjome kalbėtis. Albertas prasitarė, kad nors slaugytojos čia visos tikrai geros, nuoširdžiai juo rūpinasi, bet jis vis tiek jaučiasi labai vienišas.
– Žinai, žmonės čia geri, rūpestingi, visad švarūs patalai ir vaistai laiku, nepagaili ir šilto žodžio pasakyti… Tik mano slaugytojoms labai trūksta laiko, jos neturi kada tiesiog prisėsti, pabūti, paklausyti… – pasakojo man hospiso gyventojas Albertas.
Išėję į kiemelį, kiek pasivaikščioję, prisėdome ant suoliuko. Jau nurimęs ir atsipalaidavęs Albertas tęsė pasakojimą, tik dabar apie sūnų, jo šeimą. Pastebėjau, kaip tuo metu sužibo jo akys. Jis prisiminė anūkus ir ką sūnus dirba. Paminėjo ir tai, kad sūnus retkarčiais aplanko tėvuką. Tik ir vėl Alberto nuotaika pasikeitė, tyliai su liūdesiu toliau jis pasakojo:
– Jaunystėje labai daug dirbau, tokie laikai buvo, kitaip negalėjau… Ir dabar kartais vis pagalvoju, gal sūnus dėl to retai aplanko, gal jaučia nuoskaudą, kad jam mažai laiko skyriau…
Tačiau jo balse nebuvo nė lašo kartėlio, jis nekaltino, o šiltai ir su meile minėjo sūnų. Tarsi širdyje būtų ramiai priėmęs viską, kas išgyventa. Ir tuomet pridūrė:
– Atiduočiau viską, kad tik dar kartą ateitų, kad galėtume ramiai iš širdies pasikalbėti.
Tą šiltą pavasario dieną šnekučiuodamasi su Albertu susimąsčiau: „Kada mes, kažkada buvę vaikai, iš tikrųjų suaugame? Ar tada, kai sukuriame savo šeimą? O gal tada, kai pradedame savarankiškai uždirbti savo reikmėms pinigų ir gebame save išlaikyti? Ar kai susilaukiame savojo vaiko? O gal mes suaugame, nustojame būti vaikais tik tada, kai išmokstame prisiimti atsakomybę už savo gyvenimą, nekaltinti tėvų dėl savo nesėkmių, neturėti jiems pretenzijų ir nuoskaudų, kai išmokstame pripažinti ir gerbti savo tėvus tokius, kokie jie yra? Veikiausiai tik tai supratę ir išmokę mes parodome, kad esame subrendę ir atradę ryšį su savimi, savo šaknimis. Juk tėvai darė tiek, kiek galėjo, ir taip, kaip suprato tuo metu. Mūsų tėvai buvo tokie, kokie galėjo būti – su savo klaidomis ir savo ribomis, nubrėžtomis jų gyvento laikmečio.“
Vis pasvarstau, kad gyvenimo pabaigoje žmonėms šalia puikios medicininės priežiūros dar labai svarbu, kad juos išklausytų, išgirstų tie, kuriuos jie myli, – jiems reikia ryšio, to patvirtinimo, to vidinio pojūčio, kad jų gyvenimas nebuvo beprasmis. Kartais vienišumas nereiškia, kad šalia nėra žmonių. Greičiau tai ilgesys – širdis ilgisi savų, artimų žmonių.
Kaip dažnai mes patys vis atidedame tuos pokalbius. Susimąstykime, kol dar yra laiko, kol dar turite tokią galimybę…
Išlydėtoja Margarita