Vakar mano vyrui paskambino senas pažįstamas. Žmogus, su kuriuo kadaise jis daug darbų nudirbo kartu. Tikrai geros širdies žmogus. Iš tų, kurį prisimindama visad pagalvoju, kiek daug padarė gero kitiems.
Tačiau šįkart skambutis buvo kitoks. Jo žinia buvo netikėta – gydytojai, atlikę tyrimus, konstatavo, kad laiko jam likę gerokai mažiau, nei norėtųsi. Taigi, ta liga nepalieka erdvės ateities planams.
Po tokios žinios ateina liūdesys. Pirmiausia dėl žmogaus.
Bet netrukus pagavau save galvojant, kad jis gyveno gražų gyvenimą. Turiningą. Pilną žmonių, prasmingų darbų, patirčių, pagalbos kitiems. Ir tuomet tampa aišku, kad svarbu ne tai, kiek ilgai mes gyvename, o kaip jį praleidome – tai daug svarbiau.
Ir tada pagalvojau apie savo pačios gyvenimą. Ar esu patenkinta tuo, kaip gyvenu? Ar pakankamai myliu ir branginu šalia esančius? Ką kaupiu – šviesius prisiminimus ar rūpesčius? Ar pirmumą teikiu tam, kas svarbu, ar tam, kas patogu? Ar palikčiau ką gražaus ir prasmingo, jei staiga išeičiau? Ir koks mano pėdsakas liktų žmonių širdyse?
Kiek dalykų vis atidedame… Paskambinsiu kitą savaitę. Susitiksime, kai bus mažiau darbų. Užsuksiu, kai atsiras laisvas vakaras.
Mes dažnai gyvename taip, lyg rytojus mums būtų garantuotas. Lyg žmonės, kuriuos mylime, visuomet bus šalia ir mes spėsime pasakyti, aplankyti, apkabinti, susitaikyti. Lyg mums kas būtų pažadėjęs, jog laiko dar bus.
O juk niekas mums to nežadėjo.
Ir tada, kas dar vakar buvo savaime suprantama, pamatai kitaip.
Todėl vakar parašiau savo geriausiai jaunystės draugei. Tai draugystė, kuri niekur nedingo, tik paskendo kasdienybės rūpesčiuose. Labai seniai matėmės. Vis atsirasdavo kažkas svarbiau.
Pakviečiau ją arbatos.
Ir pagalvojau, kad kartais gyvenime kito atsiųsta žinia gali priminti apie gyvenimo pilnatvę, kurią kuriame patys. Paprastais dalykais, kuriuos lengva atidėti rytojui.
Kai vis dar galime paskambinti šiandien, o ne kada nors. Kad šalia žmogus, su kuriuo smagu gerti arbatą. Kad galiu išeiti pasivaikščioti ar planuoti atostogas. Kad gera grįžti namo. Matyti mylimus veidus, išgirsti pažįstamus balsus. Pabūti kartu. Tiesiog pasikalbėti.
Kito žinia gali priminti apie laimę – apie tai, kiek daug turiu šiandien ir tuo pasidžiaugti.
Išlydėtoja Margarita