Jūra kiekvienam iš mūsų gali asocijuotis su skirtingais dalykais. Ji visąlaik keičiasi – kartais labai rami, o kartais grėsmingai įsišėlstanti. Jūra – kaip ir mūsų gyvenimas – nenuspėjama.
Todėl vieniems jūra – tai vasara, poilsis, pramogos ir džiaugsmas. Kitiems – tai susikaupimo vieta, kur ateiname, kai norime pabūti vieni ar reikia ką nors apmąstyti…
Tačiau ypač traukia prie jūros, kai širdyje sunku, o galvoje per daug minčių. Tuomet ilgai žvelgiant į horizontą tarsi pasidaro lengviau.
Dažnai prisimenu vasaros rytus, kai dar buvau vaikas. Su mama atvykdavome į Smiltynę anksti, ten beveik nebūdavo žmonių. Vanduo ramus ir be galo skaidrus. Nusimetusi basutes ir brisdama į vandenį dar ilgai matydavau smėlį po kojomis. Toks tyrumo jausmas, kurį sunku nusakyti žodžiais.
Man jūra tokia buvo, tokia ir liks.
Pastaruoju laiku vis daugiau žmonių savo artimųjų pelenams renkasi ne kolumbariumą ar žemę, o jūrą.
Patys artimiausieji laiveliu nuplaukia toliau nuo kranto, ištaria atsisveikinimo žodžius ir atiduoda pelenus jūrai. Vėliau jau prisimindami pasakoja, kad tai buvo labai gražus, jautrus ir prasmingas atsisveikinimas.
Esu girdėjusi ne vieną jautrią istoriją, kuomet artimieji dalijosi, jog atėję prie jūros jie visad prisimena savo žmogų.
Klausydamasi tokių pasakojimų, suprantu jų pasirinkimą.
Tačiau kartu pagaunu save galvojant apie kitą šios istorijos pusę.
Jei praėjus kažkuriam laikui pelenų barstymas jūroje taps dažniausiu atsisveikinimo būdu, ar tai kaip nors pakeis mano santykį su jūra? Ar ji virs bendra didžiule atminimo vieta?
Suprantu, kad kai kuriems žmonėms nereikia konkrečios vietos, kur jie galėtų ateiti. Jiems, netekusiems artimojo, jūra gali būti labai graži paleidimo vieta. Ji neturi tvoros, kapo ribų, akmens, datos. Tai gali būti labai paguodžianti mintis – ypač tam žmogui, kuris nenori kapo kaip pareigos, nenori vietos, kurią reikia prižiūrėti, nenori gedulo ir prisirišti prie žemės lopinėlio.
Kitiems, priešingai, labai svarbu žinoti, kur ilsisi jų artimasis ar artimieji. Svarbu žinoti, kur galima ateiti, uždegti žvakutę, padėti gėlių ar tiesiog pabūti maldoje. Jiems svarbi vieta, į kurią gali nuvažiuoti ar atsivesti savo vaikus, gal kada nors ir anūkus, ir papasakoti apie žmones, kurie buvo prieš mus. Tai tarsi šeimos istorijos ir atminimo konkretus taškas, ryšys tarp kartų. Jiems jūra atrodo per didelė, per plati ir per daug priklausanti visiems, kad galėtų ją vadinti sava atminimo vieta.
Ir kuo daugiau apie tai galvoju, tuo mažiau turiu aiškių atsakymų.
Yra daug skirtingų būdų mylėti, paleisti, prisiminti.
Todėl šiandien nieko neteigiu, tiesiog noriu jūsų paklausti.
Ką jūs manote apie pelenų išbarstymą jūroje?
Ar norėtumėte tokio atsisveikinimo sau ar savo artimajam? Kas mums, iš tiesų, yra atminimas?
Labai įdomu išgirsti jūsų mintis.
Išlydėtoja Margarita