Nelengva rasti tinkamus žodžius kalbant apie mirtį.
Mano požiūris į mirties procesą susiformavo iš asmeninės patirties, prisilietus prie artimųjų išėjimo slėpinio, ir yra pagrįstas teosofiniu, filosofiniu, antropoteosofiniu požiūriu. Visu tuo noriu pasidalyti su žmonėmis, kuriems tai rūpi.
Reikia išdrįsti kalbėti apie mirtį kaip apie žmogiškąją patirtį, apie perėjimą. Nenoras arba baimė tai daryti, apmąstyti mirties slėpinį yra vienas didžiausių trukdžių, neleidžiančių tinkamai pasiruošti neišvengiamai tikrovei.
Esu atvira pokalbiams su išeinančio ar išėjusio žmogaus artimaisiais, ir pasiruošusi padėti jiems suvokti mirties, kaip perėjimo iš vieno pasaulio į kitą, procesą. Suprasdami, kaip viskas vyksta, mes galime labai padėti ne tik išėjusiai sielai, bet ir sau. Esu pasiruošusi pasidalyti žiniomis apie mirimo ir mirusiųjų palydėjimo kultūrą.
Išlydėtoja Margarita

Turėtume išmokti atskirti Visų Šventųjų šventę nuo Vėlinių, nes jos abi mums yra reikalingos. Bet dažniausiai lieka tik viena mirusiųjų paminėjimo šventė – Vėlinės, kurioje šventiesiems ir dvasinio gyvenimo ilgesiui – Ilgėms beveik nelieka vietos. Tai yra tas pats, kas dvasinio gyvenimo vertybes pakeisti praeinančiomis. Teoriškai Bažnyčia įteisino Visų Šventųjų pirmumą: ši šventė yra privaloma, o Vėlinės – ne. Bet gyvenime dažniausiai būna atvirkščiai. Apie tai, kaip praktiškai įgyvendinti Visų Šventųjų – Ilgių šventės sakralumą, turėtume susimąstyti visi.

Nors nusižudžius brangiam žmogui, sunku ir nejauku apie tai kalbėti, tačiau svarbu nelikti vienam su savo mintimis.

Daugumai žmonių sunku priimti mirties faktą. Bėgdami nuo tikrovės, jie bijo apie tai kalbėti. Tačiau priimdami mirtį kaip neišvengiamą gyvenimo dalį, mes galime mokytis kalbėti apie ją ir tinkamai pasiruošti. Geriau pažinus šį procesą, tarsi nuimame nežinomybės šydą, todėl nebūsime užklupti netikėtai, kai šis momentas ateis. Tada mirus artimajam bus lengviau su tuo susitaikyti, išlikti, kiek įmanoma, ramesniems ir viskuo pasirūpinti, palydint jį į paskutinę kelionę.

 Kaip elgtis mirus artimam žmogui namuose?

Žmonės įvairiai atsisveikina su savo mirusiais augintiniais: kas pakasa po pušele, o kas supila pelenus į urnelę. Lietuvoje augintinių kremavimas - populiarėjantis jų išlydėjimo anapilin būdas. Šiuo metu kremuoti augintinį galima tik vienoje vietoje - augintinių krematoriume.

P.Ilgevičiaus ir A. Ilgevičienės  knygelėje „Malda“ yra pateiktos maldos už mirusiuosius.

  • Malda prie mirštančiojo, per jo mirimą ir iki sueinant trims paroms po mirimo fakto, taip pat per kremaciją arba laidojimą, leidžiant karstą arba urną į duobę:

Socialinės apsaugos ir darbo ministerija pateikia sutrumpintą informaciją, kuri gali praversti sunkiais momentais.

 

Kuo dažniau susimąstai apie mirtį, tuo kokybiškiau gali gyventi. Kai suvoki visa ko laikinumą, labiau brangini tai, kas yra. Mirties suvokimas – didysis gyvenimo mokytojas. 

                                                                              Psichologė Aistė Diržytė

 – Tu – kalvis?

Balsas už nugaros nuskambėjo taip netikėtai, kad Mykolas net krūptelėjo. Juolab, kad jis negirdėjo nei kaip durys atsidarė, nei kaip į vidų kažkas įėjo.

– O belstis niekas neišmokė? – kiek grubokai atsakė kalvis, pyktelėjęs ant svečio.

– Belstis? Hm… Nebandžiau, – tarsi nusišaipė balsas už kalvio nugaros.

Mykolas paėmė nuo stalo skudurą ir juo valydamas rankas lėtai atsisuko, mintyse repetuodamas repliką, kurią tuojau pat į akis išrėš nemandagiam svečiui. Bet žodžiai taip ir liko kažkur įstrigę, kai pamatė, koks klientas prieš jį stovėjo.

Apie tai, kas vyksta pirmas tris paras po mirties ir kaip reikėtų elgtis artimiesiems, rašoma Astrėjos knygoje
„APIE MIRTĮ IR POMIRTINIUS KELIUS“

Pirmą parą gyvybinis kūnas dar funkcionuoja, ypač jei žmogus nebuvo išminčius. Emocinis ir minčių kūnai yra strese, kurį sukelia staigus būvio pasikeitimas, kartais dar nesuprantant, kad kūnas mirė. Visi kūnai tebėra kartu, bet jų nebevaržo fizinis kūnas, todėl jie yra lengvi, t. y. jie atsiskiria nuo fizinio kūno ir mato viską, kas vyksta aplinkui. Net klinikinėje mirtyje buvęs žmogus kalba apie šį kūnų atsiskyrimo fenomeną, kai jis lyg ir pakilęs ore, tačiau kartu ir mato save gulintį. Taiga tai aklimatizacijos prie naujos būsenos laikas.

Kaip kiekviena tauta, kuri yra išlaikiusi ryšį su senąja savo kultūra, lietuviai turi savo didžiąsias tradicijas, aprėpiančias kalbą, religiją, meną, papročius, ritualus ir t. t. Nuo jų išsaugojimo priklauso tautos, kaip etninio - kultūrinio fenomeno, išlikimas bendroje pasaulio tautų kultūrų mozaikoje.
            Viena iš didžiųjų tradicijų Lietuvoje yra nekrokultas. Jo šaknys siekia neapibrėžtus, labai senus laikus, yra išlaikę daug archajiškų bruožų ir mitologinių elementų. Nekrokulte galima įžvelgti pilną lietuviško etnoso pasaulio suvokimo modelį ir jo struktūras. Visa publikuojama informacija rinkta daugiausia Žemaitijoje bei kitose Lietuvos vietose 1970-2002 metais. Kadangi Lietuvos kaimas yra pagrindinis tradicijų sergėtojas, visa informacija daugiausia surinkta kaime.
            Žmogaus mirtis - tai riba tarp fizinio ir (anapusinio) metafizinio pasaulio, į kurį atsiremia žmogiško gyvenimo dvasinė-religinė patirtis. Nekrokulte akivaizdžiai matosi gyvas žmogaus santykis su Dievu ir mirusiųjų metafiziniu pasauliu.
            Laidotuvių ceremonija pilna religinių apeigų bei magiškų ritualų, kurių tikslas palengvinti mirusiojo vėlės kelionę į anapus bei jos įsikūrimą anapilyje, taip pat apsaugoti gyvuosius nuo kontakto su mirusiųjų pasauliu ir siekiant išvengti blogo poveikio pasekmių gyviesiems.
            Publikacijoje nuosekliai pateikiu apeigų ir ritualų eiliškumą bei naudojamų apeiginių simbolių struktūrines schemas, pradedant žmogaus slaugymu, numarinimu ir tolesne visų apeigų seka.