Nelengva rasti tinkamus žodžius kalbant apie mirtį.
Mano požiūris į mirties procesą susiformavo iš asmeninės patirties, prisilietus prie artimųjų išėjimo slėpinio, ir yra pagrįstas teosofiniu, filosofiniu, antropoteosofiniu požiūriu. Visu tuo noriu pasidalyti su žmonėmis, kuriems tai rūpi.
Reikia išdrįsti kalbėti apie mirtį kaip apie žmogiškąją patirtį, apie perėjimą. Nenoras arba baimė tai daryti, apmąstyti mirties slėpinį yra vienas didžiausių trukdžių, neleidžiančių tinkamai pasiruošti neišvengiamai tikrovei.
Esu atvira pokalbiams su išeinančio ar išėjusio žmogaus artimaisiais, ir pasiruošusi padėti jiems suvokti mirties, kaip perėjimo iš vieno pasaulio į kitą, procesą. Suprasdami, kaip viskas vyksta, mes galime labai padėti ne tik išėjusiai sielai, bet ir sau. Esu pasiruošusi pasidalyti žiniomis apie mirimo ir mirusiųjų palydėjimo kultūrą.
Išlydėtoja Margarita

Dalinuosi savo interviu "Rinkos Aikštė" žurnalistei, kalbino Rasa Jakubauskienė.

 

Visos mintys apie mirties esmę veda prie minčių apie gyvenimo prasmę

Išgirdus apie artimojo mirtį, staiga užplūsta skausmas, panika, neigimas ir daugelis kitų neigiamų emocijų. O taip būti neturėtų, nes tai yra neišvengiama gyvenimo dalis, kuri anksčiau ar vėliau kiekvieną iš mūsų užklups. Laidojimo kultūros puoselėtoja, išlydėtoja Margarita Volovnikienė įsitikinusi, jog mirties tema mūsuose neturėtų būti tabu, sąmoningai nutolinama ar prie jos prisiliečiama apgraibomis. Atvirkščiai – šia tema turėtume daug ir išsamiai su artimaisiais kalbėtis, žinoti jų norus ir pageidavimus, kai ateis ta lemtinga diena, kuomet jie paliks šį pasaulį. Pokalbyje su „Rinkos aikštės“ žurnaliste Margarita ragina į mirtį pažvelgti kiek kitaip, pataria, kaip ją prisijaukinti net ir tada, kai gyvenimas be artimojo atrodo beprasmis, bei kaip tinkamai išgedėti ir į Amžinąjį gyvenimą palydėti jums brangų žmogų.

Pokalbis apie Vėlinių prasmę su išlydėtoja ir laidojimo kultūros puoselėtoja Margarita Volovnikiene

https://www.youtube.com/watch?v=pU076wQXhrk

N A U J I E N A - elektroninėje parduotuvėje jau galite įsigyti Audronės Ilgevičienės (Astrėjos) knygą „Apie mirtį ir pomirtinius kelius" audio formatu. 

Knyga yra parduodama dviem formatais: atmintuke arba elektronine versija: https://eparduotuve.antropoteosofija.lt/preke/apie-mirti-ir-pomirtinius-kelius-elektronine-versija/?fbclid=IwAR14ed_FwHHgHJ5JMFVeYL4Fk6g21eezsLyiApNbjtDdypusq0ytUt8Xx-0

Kada jau laikas pradėti kalbėtis apie mirtį? Mirties temai užklupus netikėtai galime pasimesti, padaryti skubotų sprendimų ir galbūt išlydėti savo artimą ne su tokia pagarba, su kokia išlydėtume, jei būtume iš anksto ruošęsi, apmąstę. Galbūt apie ją kalbėtis nejauku. Tačiau juk ji - tai natūralus sielos perėjimas iš vieno būvio į kitą, primenantis, kad priklausome amžinybei. Pokalbis su išlydėtoja ir laidojimo kultūros puoselėtoja Margarita Volovnikiene apie mirtį laidoje: 

 https://www.youtube.com/watch?v=_daiCUBkkrs&t=260s

 

     

 Seniau per Grabnyčias ( gramnyčias) žmonės nešdavo į bažnyčią pašventinti žvakes. Tokia žvakė, vadinama grabnyčia arba grauduline, buvo ir tebėra plačiai naudojama papročiuose ir buityje.

Jaučiau, kad byra paskutinės mamos laiko smiltys.

Mes su broliu užsidegėme Grabnyčios žvakelę ir ramiai prisėdome prie mamos lovos. Aš iš vienos pusės, brolis iš kitos. Mamos kvėpavimas rimo ir tarpai tarp jos įkvėpimų vis ilgėjo. Norėjosi paimti mamos ranką ir sąmoningai dalyvauti jos perėjimo misterijoje. Artinosi didingas momentas.

 
Kai mirsi, nesijaudink dėl savo kūno... Tavo artimieji padarys viską, ko reikia:
- Jie nuvilks tavo drabužius;
- Jie tave nupraus;
- Jie tave aprengs;
„Jie išveš tave iš namų ir pristatys į tavo naująjį adresą.
Daugelis ateis į laidotuves tavęs pagerbti.
Kai kurie netgi pakeis savo planus ir paprašys atleidimo iš darbo, kad galėtų dalyvauti tavo laidotuvėse. Tavo drabužiai, kuriuos vilkėjai, bus atiduoti, parduoti, padovanoti arba sudeginti. Tavo raktai, įrankiai, knygos, žaidimai, kolekcijos, viskas jau priklausys kitiems žmonėms...
Ir būki tikras, kad pasaulis be tavęs nesustos ir neverks. Ekonomika veiks. Tavo darbo vietą užims kitas žmogus, turintis tokius ar net geresnius sugebėjimus. Tavo turtas pereis įpėdiniams. Neabejok, kad apie tave ar tavo mažus ir didelius žygdarbius, kuriuos padarei per savo gyvenimą, nebus diskutuojama, nebūsi teisiamas ir kritikuojamas. Žmonės, kurie tave pažinojo tik iš matymo, pasakys: „Vargšas"!
Tavo geri draugai verks kelias valandas ar dienas, bet tada vėl juoksis. Tavo augintiniai pripras prie naujojo šeimininko. Tavo nuotraukos kurį laiką kabės ant sienos, tada bus dedamos į albumą, o galiausiai bus laikomos kokiame nors stalčiuje. Kažkas kitas sėdės ant tavo sofos ir žiūrės televizorių, kažkas kitas sėsis prie tavo stalo ir valgys ant jo patiektus patiekalus.
Gilus skausmas tavo namuose tęsis savaitę, dvi, mėnesį ar dvejus, metus ar dvejus...
Tada tu tapsi tik prisiminimas. Netrukus tavo visa istorija bus baigta.
Tai baigsis tarp žmonių, baigsis čia, baigsis šiame pasaulyje, bet tavo istorija prasidės naujoje realybėje... - Tavo gyvenime po mirties.
Tavo žemiškasis gyvenimas, kuriame galėjai išjudinti savo kūną, kur sureikšminai tai, ką čia turėjai, dabar tau praras prasmę ir vertę.
PRADINGS:
Tavo kūno grožis;
Vardas;
Pavardė;
Nuosavybė;
Paskolos;
Diplomai;
Banko sąskaita;
Automobilis;
Namas;
Trofėjai;
Draugai;
Vyras/Moteris;
Vaikai;
Šeima...
Naujame gyvenime tau reikės tik savo SIELOS. Vienintelis turtas, kurį turėsi, - bus tavo SIELA. Taigi stenkis gyventi visavertiškai ir būti laimingas, kol esi čia, nes, kaip sakė Pranciškus Asyžietis:
„Iš čia nepaimsi to, ką kaupei.
Paimsi tik tai, ką davei!
 
 
Šaltinis: motyvacija.lt

Kūčių ir kalėdiniuose papročiuose yra daug užuominų apie mirusiuosius ir vėles. Kai kurie tyrinėtojai į kalėdinius mirusiųjų pagerbimo papročius žiūri kaip į Vėlinių tęsinį. Tačiau atidesni papročių tyrimai rodo, jog anksčiau lietuviai, kaip ir visi indoeuropiečiai, mirusiuosius prisimindavo keturis kartus per metus. Štai dar 1938 m. laikraštis rašė: “Senieji Pasarčių kaimo žmonės prisimena, kad seniau buvusios ‘dūšių velykėlės’ ir ‘dūšių kūčelės’, bet kas jos tokios buvo, šiandien nebeatsekama”. Slavai šį paprotį išlaikė ilgiau. Kai kuriose vietovėse jie ir dabar mirusiuosius mini keturis kartus per metus.

Netektis yra nepaprastai skausminga ir asmeniška patirtis, su kuria žmonės susiduria netikėtai. Pastebima, kad amerikiečiai linkę jausti diskomfortą dėl mirties, o tai kartais sukelia grubų elgesį per laidotuves.

           Rūpintis žmogumi paskutinėmis gyvenimo dienomis – vienas svarbiausių ir vertingiausių dalykų, kuriuos galime padaryti kitam žmogui. Labai svarbu išeinančiojo atsiprašyti. Sulaukti atleidimo. Atleisti patiems. Šie dalykai apsprendžia mirties kokybę. Tam nereikia pinigų. Tai taip paprasta ir natūralu – padėti žmogui, kad jis nejaustų ne tik fizinio skausmo, bet ir nepatirtų baimės ir vienatvės jausmo. Kad neliktų vietos sielvartui. Net jei žmogaus nebeįmanoma išgydyti, tai nereiškia, kad mes niekuo nebegalime jam padėti. Būnant šalia mirštančio artimojo nereikia kalbėtis vien tik apie mirtį – tiesiog būtina kalbėtis apie gyvenimą, meilę, dalintis mielais, brangiais prisiminimais, išklausyti, rasti laiko ir drąsos pasakyti svarbiausius žodžius.                 Tuomet likusioms dienoms suteikiame prasmės.

Labai dažnai po laidotuvių žmonės teiraujasi ką daryti su likusiais mirusiųjų artimųjų daiktais. Knygoje "Apie mirtį ir pomirtinius kelius" Astrėja rašo:

Daug yra apeigų, glaudžiai susijusių su ugnimi. Būtų gerai namuose visuomet turėti „grabnyčios“ žvakę, taip vadinama iš tikro vaško pagaminta ir pašventinta žvakė. Žmogui, jaučiančiam, kad paskutinė valanda netoli, artimieji gali pakviesti kunigą, jei šis buvo tikintis, ir tuo metu būtina uždegti žvakę, kuri degs visas tris paras iki laidotuvių ir taip apšvies kelią išeinančiai sielai. Kunigas – tai dviejų pasaulių tarpininkas, paruošiantis kelionei į anapus ir susitikimui su Dievu.

Nuo mažens jautriai reaguodavau, kai kas nors prabildavo apie mirtį. Kartu su pandemija ir nuolatinėmis žiniomis apie ją toji mirties baimė tapo dar stipresnė. Bijau, kad nespėsiu gyvenime nuveikti tai, ko noriu. Sunkiai susikaupiu darbams, miegui. Kaip nuo to pabėgti? Aida, 29 m.

Skaitydama paskaitas apie laidojimo kultūrą, daug kalbu apie mirtį. Vis dėlto geriau pagalvojusi, suprantu, kad apie gyvenimą kalbu dar daugiau. Nes gyvenimas – tai ir mirtis, o mirtis – irgi gyvenimo dalis.

Kai suvoki gyvenimo trapumą, imi jį labiau vertinti. Tuomet pradedi atskirti, kas turi tikrąją vertę. Viena vertus, supranti, kad viskas yra „memento mori“ (liet. atmink, kad mirsi), bet, kita vertus, susimąstai apie gyvenimo prasmę ir pradedi ieškoti pozityvumo. Mirtis gali būti puiki gyvenimo mokytoja ir bendrakeleivė siekiant išeiti be apgailestavimo.

Reikėtų nepamiršti, kad susidėlioti savo prioritetus ir išmokti savo pamokas gali tik iki tol, kol neperžengei slenksčio. Gali panaudoti savo laiką tikslingai: stebėti savo elgesį, vertinti santykius, turėti savo požiūrį į pinigus, meilę, aplinką. Tai reiškia – gyventi taip, kad kai ateis laikas, kai būsi pavargęs ir atlikęs savo darbus, ramiai ir be savigailos peržengsi paskutinį gyvenimo slenkstį.

 

Išlydėtoja Margarita

 

Pasidalinsiu keliomis Aleksandro Žarskaus mintimis iš jo naujos knygos PRISIJAUKINTI MIRTĮ.

"Gydytojas B. Siglas apie mirtį sako taip: mirties prigimtis nėra patologiška, t.y. nėra žudanti ar naikinanti. Mirtis yra dėl gyvybės ir dėka gyvybės. Visose senovinėse kalbose, o ir palyginti dar neseniai Vakarų kultūroje, mirtis buvo suvokiama kaip gamtinis ir būtinas reiškinys, netrikdantis įprastinės gyvenimo tėkmės.

Saulė nusileidžia tik tam, kad patekėtų. "

"Kinų kalboje nėra hieroglifo, reiškiančiom mirtis, taip, kaip ją dabar suprantame, tačiau yra hieroglifas reiškiantis prisikėlusio, atsinaujinusio žmogaus būseną. Mirtis, kaip ir kitoks tariamas blogis, gyvenimą daro įdomesnį ir suteikia daug privalumų, - ji reikalinga atsinaujinimui ir augimui. Dar ne taip seniai lietuviai sakydavo: duok, Dieve, mirti, bet neleisk pražūti. Mirtis ir pražuva buvo skirtingos sąvokos. "

"Kuomet mirtis suvokiama kaip išnykimas, o medicina išmoko valdyti mirtį, natūrali mirtis tapo ištęsta, lėta ir skausminga, o gyvybės tėkmė sulėtėjo: sutriko ir išėjimas, ir naujos gyvybės atėjimas.“

"Nykstant natūraliai mirčiai, mirtis tampa vis labiau valdoma."

„Visuomenės mastu susigrąžinti natūralią mirtį, ko gero, nebeįmanoma. Tačiau susigrąžinti ją asmeniškai sau, galima. Tereikia sugriauti gerovės visuomenėje paplitusią iliuziją ir pažvelgti tikrovei į akis: esu laikinas/laikina.“

" Perteklinių medicininių paslaugų ištęsta senatvė, vengimas kalbėti apie mirtį, ilgas merdėjimas reanimacijos palatoje, patys blogiausi dalykai, iškeliaujant į Anapus. Tai menkai sąmoningas arba visai nesąmoningas atsiskyrimas su fiziniu kūnu, dažnai to net nepastebint.“

„Kuomet paskutinės savaitės ar net mėnesiai praleidžiami ligoninėje, o tuo labiau reanimacijoje, - kur sąmonė slopinama nuskausminamaisiais ir raminančiais vaistais,- sąmoningesnio susivokimo sąlygos ir galimybės beveik išnyksta. Išeitis paprasta, bet šiais laikais labai neįprasta, ir todėl sudėtinga. Mirčiai reikia ruoštis iš anksto, nes, pasak anapusinio pasaulio tyrinėtojo ir knygų autoriaus prancūzų teologo F. Briuno (Francois Brune), įžengėme į naują žmonijos istorijos erą: gyvenimas po mirties nebėra tikėjimas, intuicija ar atskira nuomonė, bet teigiamo žinojimo dalykas.

Svarbu suvokti, kad ir išeinant, ir Anapus reikalingiausias dalykas yra šviesi sąmonė bei pasitikėjimas tuo, kas vyksta.“

„Namų aplinkoje išėjimas būna ramesnis, sąmoningesnis ir netrikdomas. Jei yra galimybė, geriau pačiam nevažiuoti ir artimųjų nevežti mirti į ligoninę.“

Žmogaus mirtį lietuviai iki 20 a. antros pusės daugiausia suvokdavo kaip vėlės atsiskyrimą nuo kūno ir perėjimą į mirusiųjų bendruomenę (gyvųjų pareiga buvo mirusįjį įvesdinti). Mirštantysis pageidaudavo su visais atsiteisti, atsisveikinti su artimaisiais. Kaimynai, ypač moterys, ateidavo mirštančiojo marinti – prie jo degindavo graudulinę žvakę, giedodavo ir kalbėdavo maldas. Sunkiai mirštantiesiems stengtasi padėti – guldydavo ant žemės, atidarydavo visas namų angas, kad vėlei būtų lengviau išeiti. Mirusiuosius prausdavo pirtyje ar prie jos, paguldę ant šiaudų (juos vėliau sudegindavo) arba pasodinę ant suolelio. Prausimo vandeniu šlakstydavo namo sienas, tikėta, kad nuo jo išnyksta į jas įsimetę parazitai. Apie mirusįjį buvo pranešama: mušdavo būgną, ant medžio pakabintą lentą, skambindavo varpeliu arba siųsdavo pas kaimynus ką nors iš šeimos. 16–18 a., pasak M. Strijkovskio, M. Pretorijaus ir J. A. von Brando, mirusiuosius laidojo baltais drabužiais, apautus odiniu apavu. Žmonės iš anksto rūpinosi įkapėmis; dažnai laidotuvėms pasilikdavo vestuvinius drabužius. Palaikus šarvojo ant pakeltos lentos, apklotos balta drobule ar margu audeklu. Nė vienas kaimo bendrijos narys, prašomas pasiūti mirusiajam marškinius ar pagalvėlę, padaryti karstą ar iškasti duobę, nedrįsdavo atsisakyti. Šermenims skersdavo gyvulį, darydavo alaus; per šermenis statydavo kėdę ir padėdavo lėkštę velioniui. Prie karsto ir kapinėse moterys apraudodavo velionio dorybes, liūdną pasilikusiųjų dalią – siekta įsiteikti velioniui. Į kapus lydėdavo kaimo bendrijos nariai ir giminės (jauną mirusįjį išlydėdavo kaip į vestuves – aprengtą vestuviniais drabužiais, su rūtomis).

 

19 a. pabaigoje–20 a. žiemą karstą veždavo eglutėmis papuoštomis rogėmis, vasarą – berželiais puoštu vežimu; po laidotuvių rengdavo mirusiojo paminėjimus: 7 arba 9, 28, 30 ar 40 dieną, keldavo vaišes. Manyta, kad vėlė 40 dienų klaidžioja apie namus. Tikėta, kad vėlė galinti virsti paukščiu, gyvuliu, augalu, už nuodėmes turinti atkentėti nusikaltimo vietoje.

Tolesnis gyvųjų bendravimas su mirusiaisiais kartojosi cikliškai fenologinio (gyvosios ir negyvosios gamtos reiškinių kasmečio pasikartojimo), agrarinio (žemės ūkio darbų) ar astronominio kalendoriaus nužymėtu laiku tam tikru paros metu.

20 a. antroje pusėje laidotuvių papročiai iš esmės nepakito.

 

Literatūros sąrašas:

L: A. Vyšniauskaitė Lietuvių šeimos tradicijos Vilnius 1967; 

P. Dundulienė Senieji lietuvių šeimos papročiai Vilnius 1999 32005; 

B. Buračas Lietuvos kaimo papročiai Vilnius 1993; 

A. VyšniauskaitėR. PaukštytėP. Kalnius Lietuvių šeima ir papročiai Vilnius 1993.

Šaltinis: VISUOTINĖ LIETUVIŲ ENCIKLOPEDIJA

Pasibaigus šermenims eidama iš šarvojimo salės nugirstu jaunų žmonių pokalbį. Jie ką tik atsisveikino su savo seneliu ir rengėsi važiuoti į kapines.

      - Va čia tai laidotuvės! Čia tai suprantu! Valandėlę pabuvai ir viskas baigta. Štai kaip turi būti. Ir negaliu suprasti žmonių, kurie prie karsto prasėdi kelias dienas. Nesuprantu, kam to reikia?

Šiuolaikinis žmogus moka valgyti, kalbėti, išmano, kaip siūtis drabužius, gyventi bendruomenėje ir visa kita.

Jis taip pat žino, kaip tinkamai parengti kūdikio besilaukiančią motiną, kad gimdymas būtų saugus, yra sukūręs daugybę darbą lengvinančių instrumentų. Tačiau jis dar nieko nenutuokia apie būdus, leidžiančius valingai ir be jokio sielvarto palikti kūną. Mirdamas jis labai liūdi, patiria daug psichologinio skausmo. Dabartinė mūsų visuomenė sugebėjo sukurti pažangias technologijas, tačiau iki šiol neatskleidė daugelio gyvenimo ir mirties slėpinių. Šiuolaikinis žmogus dar neatrado jo paties viduje glūdinčių turtų.

Mirtis yra neatsiejama kūno savybė, būtinas pokytis. Svarbu, kad mirštantis žmogus būtų iš anksto pasiruošęs šiam momentui, apsišvietęs šiuo klausimu. Šis neišvengiamas pokytis, vadinamas mirtimi, pats savaime nesuteikia kančios, sielotis mirštantįjį priverčia mirties baimė. Šių laikų švietimo sistema moko žmogų, kaip pelnyti sėkmę įvairiose pasaulietinės veiklos srityse, tačiau joje nėra disciplinos, kuri padėtų jam atsikratyti mirties siaubo. Žmonijai dabar privalu suprasti, kaip rasti paguodą mirštant.

 

Swami Rama. Gyvenimas su Himalajų Mokytojais

 

 

 

Siekiant estetinio vaizdo daromos įvairios puošnios kompozicijos, gėlių gausoje mirusysis tarsi paslepiamas. Vis dėlto gedulo vainikai – išskirtinis laidotuvių atributas, jie yra būtini laidotuvėse.

Dažnai akimis perbėgu per gedulo juostų užrašus ant vainikų. Jau kurį laiką pastebiu, kad į užmarštį traukiasi užrašai su žodžiais, skirtais mirusiajam. Tik pasirašoma sielvartaujantys vaikai, giminės, bendradarbiai. Suprask, šitas – nuo to, o anas – nuo to. Tarsi atneštu vainiku norėta reprezentuoti save. Taip vainikas tampa tyliu mirusiojo artimųjų statuso ženklu.

Kad ir koks didelis būtų vainikas, papuoštas brangiomis gėlėmis, svarbiausia yra ne tai, o žinia, kurią įdėjote į gedulo juostą. Nuoširdūs ir šilti paskutiniai atsisveikinimo žodžiai – tarsi atskleidžia tikrą požiūrį į mirusįjį. Ant vainiko užrašyti linkėjimai ir kreipimasis į velionį – tai paskutinė dovana, atiduodama su meile bei pagarba, liudijanti nuoširdų sielvartą.

 

 Išlydėtoja Margarita

 

 

Antrą kartą šalyje įvedus ir sugriežtinus karantino sąlygas, gerokai keičiasi mūsų visų gyvenimas. Įvairūs apribojimai koreguoja ne tik mūsų veiklą sociume, bet ir įvestos tam tikros rekomendacijos bei reikalavimai laidotuvių metu. Ypatingai tai aktualu tiems, kurių artimasis mirė sirgdamas Covid-19 virusu. Kasdien sulaukiame klausimų, žmonėms rūpi, ką svarbu žinoti laidojant koronavirusu sirgusį mirusįjį, nes įvairūs straipsniai ir pasirodžiusios laidos per televiziją teigia, kad kai kurios laidojimo paslaugas teikiančios įmonės mirusiuosius nuo koronaviruso šarvoti paprasčiausia atsisako. Tai sukelia dar daugiau neaiškumo, žmonės pasimeta, nebežino, kas yra galima ir kaip reikėtų elgtis.

Juozas Šikšnelis

  

      Valandos niekas nežino, bet kiaurai ligos nugaluotą kūną gręžiančiose akyse išskaitau: ji čia pat. Anokia naujiena! Dar varstomas skausmų be priežasties – tokie patys bjauriausi, nes nežinodamas nuo ko skauda, nesusigaudai kurį galą gydyti – sūnaus mygiamas pasirodžiau daktarams ir diagnozę perskaičiau iš pradžių daktaro, o paskui ir sūnaus akyse. Svarbiausia, ir tai be galo džiugino, ji buvo parašyta mūsiškai, o ne svetima, tegul ir neblogai skambančia, bet jau mirusia lotynų kalba. Vėliau, dar turėdamas pilną sąmonę, mačiau kaip aplinkui visi vaidina: viskas klostosi lyg medumi patepta, nesijaudink, diena čia diena ten ir grįši ant savo suoliuko po langu, prie savo nesudėtingų rūpesčių ir nenumaldomo noro praskleisti laiko uždangą ir žvilgtelėti, nors viena akimi, nors jos krašteliu, kas už jos: imperijos, braškančios per visas siūles ir siūbuojančios ant molinių kojų, išsilaižymas ar griuvimas?

Atsisveikinimas su mirusiu artimuoju privalo būti prasmingas ir įsisąmonintas. Tai padaryti padeda suplanuotas ir turiningas šarvojimas, nes tai yra pati svarbiausia laidotuvių ceremonijos dalis, kurios vienintelis tikslas yra pagarbiai suvokti netektį, atsisveikinti bei pradėti susitaikymo procesą. Gyvenimas toliau bus šiek tiek kitoks nei buvo iki šiol, tačiau jo kokybė priklauso ir nuo atsisveikinimo. Kaip pastebi nacionalinės laidojimo ceremonijų organizavimo sistemos REKVIEM partneriai – dažnai trumpėjantis šarvojimo laikas gali reikšti, kad mes linkę pamiršti tikrąją šarvojimo paskirtį.

Gyvenu gerai, džiaugiuosi gyvenimu ir visai nenoriu net pagalvoti apie mirtį. O kodėl turėčiau?

Tik ne dabar.

Dar ne laikas.

Ne, nenoriu apie tai net girdėti.

Tas dalykas yra toks skaudus, kad jei būtų galimybė, labai norėčiau pakeisti. Bet argi įmanoma atsukti laiką?

Deja...

(vertimas iš rusų kalbos)

 

Mums reikėtų išmokti ne tik kitaip galvoti apie mirtį, bet mes turėtume mokytis kitaip pajausti mirtį. Juk mirties paslaptis iš tiesų yra susijusi su mįslingiausia pasaulio paslaptimi.

 Tik tegul mums tampa absoliučiai aišku viena, kad, eidami pro mirties vartus, mes paleidžiame viską, ko dėka fiziniame pasaulyje mes semiamės suvokimo ir pažinimo, ir kažką patiriame išoriniame pasaulyje. Mūsų jutiminių organų pagalba fiziniame pasaulyje mes įgyjame pasaulio suvokimą apie pasaulį.

     Po paskaitų apie laidojimo kultūrą dažnai sulaukiu klausimų, susijusių su vaikais, pavyzdžiui: kur vaiko vieta per laidotuves? Ar reikia su vaiku kalbėti apie mirtį, ar geriau jį saugoti nuo šios temos? Kaip vaikui pasakyti, kad nebėra močiutės arba senelio? Šia tema teko skaityti nemažai literatūros.

     Daugelio psichologų nuomone,  kiekvienas vaikas savaip priima mirtį. Tam turi įtakos ir jo amžius, ir emocinė raida, ir aplinkinių žmonių požiūris į mirtį, taip pat ar vaikas yra turėjęs patirties, susijusios su mirštančiais žmonėmis. Informacija apie mirtį vaikui gali ateiti iš įvairių šaltinių: animacinių ir kitokių filmų, televizijos laidų, pasakų, vaizdo žaidimų, jis gali rasti negyvų paukščių ar vabzdžių gatvėje ir pan. Dažnai suaugusieji, norėdami apsaugoti mažą žmogų nuo kančios ir skausmo, sugalvoja istorijų, kad artimas žmogus išvyko į tolimą kelionę arba miega. Tai klaidina vaiką. Svarbu jam paaiškinti, kad mirtis neišvengiama, tačiau tai nereiškia, kad reikia jos bijoti. Suaugusieji turėtų padėti vaikui suprasti, kad normalu apie ją kalbėti. Mūsų pačių baimės ir mirties, kaip neišvengiamos, natūralios gyvenimo dalies, nepriėmimas persiduoda ir vaikui.

     Vis grįžtu prie šių klausimų ir ieškau atsakymų, kaip pati kalbėčiau su vaiku, kuris neteko artimojo, kad išvaduočiau jį nuo baimės, nerimo ir kad tai netaptų jam nepakeliama našta, juolab kad dėl netekties jis nepradėtų kaltinti savęs. Galvodama, kaip neapeinant, nevengiant mirties temos ir tuo pačiu netraumuojančiai paaiškinti vaikui, kad kartais taip nutinka, jog miršta ir tėvai, nusprendžiau parašyti laišką vaikui, kuris ką tik neteko savo Mamos.

      Klaipėdos Marijos Taikos Karalienės bažnyčios kunigas doc. dr. Andrius Vaitkevičius parengė trumpą aprašymą apie tai, kaip turi būti laidojamas Katalikų Bažnyčioje krikštytas žmogus, apimamt visas tradicijas iki pat pirmųjų mirties metinių. Tradicijos padeda išlaikyti pagarbą atsisveikinant su mirusiais ir tuo pačiu tai kunigo patarimas, kaip teisingai išlydėti į amžinybę, bei kokį santykį per maldą turėti su mirusiais jau po laidotuvių žėlavos laikotarpiu.

(Vertimas iš rusų kalbos)

Svarbu įsidėmėti, kad Šviesos erdvėje galima judėti tik Žemėje įtvirtintomis kryptimis. Tuo reikšminga yra žemiškoji viešnagė, nes būdamas Žemėje tu apsprendi ir įtvirtini savo kelią Anapusiniame pasaulyje. Žmonės mažai galvoja apie šią savo žemiškosios egzistencijos pusę.

Ir Aš sakau: tai, kas yra įtvirtinta čia, pas jus, Žemėje, bus įtvirtinta ten, tai kas atmesta Žemėje, atmesta ten, tai kas čia pripažinta -  pripažįstama ir anapusinio pasaulio sferose. Taigi mąstykite : žemiškasis kelias - tai kelias, įtvirtinantis jūsų anapusinį gyvenimą erdvėje, ir atminkite, kad pasirinkimą, lemiantį jūsų anapusinio gyvenimo ateitį, jūs nulemiate dabar Žemėje savo žemiškame gyvenime ir tai vyksta nuolat.

Jūs pats kuriate savo anapusinį likimą, įsileisdamas į sąmonę tai, kas jūsų nuomone yra teisinga, tikra, būtina. Pasirinkimas įvyksta čia, o ten jūs renkate pasirinkto jūsų dvasios Žemėje įtvirtinto kelio pasekmes .

 

Grani Agni Yogi. 1957 m.

Iš artimiausio N. K.Rericho  mokinio Boriso Nikolajevič‘iaus Abramov‘o užrašų.

Rusų kalboje: https://nemari.lt/ru/blogas/68-o-nadzemnom

            Mirtis išlaisvina sielą iš žemiško kūno ir visų buvusių sąlygų, išvesdama ją į jai priklausančią vietą, kurioje ji įvertina buvusį ciklą ir pasiruošia naujam. Ten ji nieko negali pakeisti.

Ji gali tik įvertinti. Pakeisti galės vėl į Žemę sugrįžusi.

Dėl to kiekvienas žemiškas įsikūnijimas labai svarbus sieloms, nes materialiame kūne būdama ji geriausiai gali įrodyti savo galimybes ir evoliucionuoti.

 

Antropoteosofija. Žmogaus suvokiama dieviškoji išmintis. II tomas

Pienė -  idealus gyvenimo cikliškumo ir amžinosios atgimimų kaitos simbolis.

Ji turi labai aiškų ir paprastą gyvenimo kelią, o jei pažvelgsime į ją filosofiniu požiūriu, tai pienė yra idealus gyvos kūrinijos pavyzdys.

Jis gimsta iš mažos ore sklandančios sėklytės, prigyja ir užgimsta beveik bet kokiame dirvožemyje, prasimuša sau kelią per visas kliūtis, po to pražysta, nuvysta, duoda palikuonių, kurie dešimtimis mažų sėklyčių pasklinda po pasaulį, ir ciklas kartojasi vėl ir vėl.

Jos sėklos, atitrūkstančios nuo menkiausio vėjo dvelksmo, simbolizuoja žmogaus gyvenimo trapumą ir laikinumą.

Tik žmogaus Siela išlieka nemari savo įsikūnijimų begalybėje...

 

Išlydėtoja Margarita

Jeigu žmogus jaučiasi nelaimingas, nes gyvenimas prabėgo ne taip, kaip norėtųsi, jei jaučiasi kažko svarbaus nenuveikęs, priimti artėjančios mirties faktą jam būna labai sunku, sako klinikinė psichologė doc. dr. Aistė Diržytė, anksčiau dirbusi su sunkiais onkologiniais ligoniais. Susitaikyti su būsima mirtimi sunkiau ir tiems, kuriems patinka visuomet gyvenime kontroliuoti situaciją, o bet kokia nežinomybė kelia kančią.

LYDIA S. DUNGDALE yra gydytoja, Kolumbijos universiteto medicinos etikos specialistė, parašiusi netrukus anglų kalba pasirodysiančią knygą „Prarastas menas numirti“ (The Lost Art of Dying). Žurnalo „First Things“ redakcijai maloniai leidus, jos tekstą „The cure for what ails us“ į lietuvių kalbą išvertė Augminas Petronis.

Mylimo žmogaus mirtis visam laikui pakeičia mūsų gyvenimą. Netgi nepažįstamų žmonių mirtys – tie tūkstančiai, žūvantys per stichines nelaimes, – pakeičia mūsų mąstyseną. Mirtis yra gyvenimo dalis, mokanti mus rūpintis vienas kitu.

Prieš daugelį metų Tailande mano mokytojas Adžanas Čahas (Ajahn Chah) iškėlė ir parodė savo keraminį puodelį.

– Pažvelkite! – tarė jis mums. – Jis įtrūkęs.

Atidžiai įsižiūrėjau į puodelį, bet jokio įtrūkimo nepamačiau.

– Įtrūkimas nematomas, – tęsė Adžanas Čahas, – bet jis yra. Vieną dieną kas nors puodelį numes, įtrūkimas taps matomas ir puodelis suskils. Toks jo likimas.

– Jei puodelis būtų plastikinis, – paaiškino mano mokytojas, – jis neturėtų nei likimo, nei nematomo įtrūkimo. Galėtum jį mėtyti, trankyti, netgi paspirti, bet jis nesudužtų. Galėtum elgtis nerūpestingai, nes jis būtų nedūžtantis. O mano puodelis – trapus, todėl aš privalau juo rūpintis.

– Jūsų kūnas, – toliau kalbėjo Adžanas Čahas, – irgi turi įtrūkimą. Šiuo metu įtrūkimas nematomas, bet jis yra. Tai – jūsų artėjanti mirtis. Vieną dieną įvyks nelaimė, užklups liga, ateis senatvė; tada įtrūkimas taps matomas ir jūs mirsite. Tai – jūsų likimas. Jeigu jūsų gyvenimas truktų amžinai, – apibendrino Adžanas Čahas, – jeigu jis būtų nedūžtantis kaip tas plastikinis puodelis, galėtumėte elgtis lengvabūdiškai. Bet mūsų gyvybė trapi, o likimas – mirti, ir būtent todėl mes privalome savimi rūpintis.

Mūsų santykiai irgi trapūs it keraminiai puodeliai, todėl privalome vienas kitą tausoti. Suvokimas, kad laimėje glūdi įtrūkimas, moko mus jausti dėkingumą. Žinojimas, kad mūsų gyvenimas vieną dieną suduš, padeda pamatyti, jog kiekviena akimirka yra vertinga.

 

Ajahnas Brahmas

Iš knygos  „Dramblys, kuris pamiršo laimę“

Artimo žmogaus netektis yra skausmingas ir daug sumaišties įnešantis įvykis. Biurokratiniai sunkumai palydėti artimąjį amžino poilsio, ypač jei žmogus miršta namuose savaitgalį, šį procesą dar labiau apsunkina.

Antrą kartą šalyje įvedus ir sugriežtinus karantino sąlygas, gerokai keičiasi mūsų visų gyvenimas. Įvairūs apribojimai koreguoja ne tik mūsų veiklą sociume, bet ir įvestos tam tikros rekomendacijos bei reikalavimai laidotuvių metu. Ypatingai tai aktualu tiems, kurių artimasis mirė sirgdamas Covid-19 virusu. Kasdien sulaukiame klausimų, žmonėms rūpi, ką svarbu žinoti laidojant koronavirusu sirgusį mirusįjį, nes įvairūs straipsniai ir pasirodžiusios laidos per televiziją teigia, kad kai kurios laidojimo paslaugas teikiančios įmonės mirusiuosius nuo koronaviruso šarvoti paprasčiausia atsisako. Tai sukelia dar daugiau neaiškumo, žmonės pasimeta, nebežino, kas yra galima ir kaip reikėtų elgtis.

Kosminiu šalčiu dvelkteli naktimis prasiverianti dangaus bedugnė. Joje išryškėja balzgana juosta, besidriekianti per visą skliautą – tai Paukščių Takas. Mūsų senoliai jį vaizdavosi kaip vėlių kelią į dausas; tas kelias einąs Pasaulio medžiu. Medžio šaknys – požemio dievybių valdose, o jo šakose spindi dangaus šviesuliai. Ir patys senieji mūsų krašte antkapiniai paminklai – krikštai – primena medžio siluetą.

Panašu, kad mūsų svajonės gimsta gana anksti, t. y. mūsų vaikystės pasaulyje. Kai mūsų siela ima susipažinti su aplinkiniu gyvenimu, jau tada kiekvienas reaguojame į jį savitai, nepakartojamai.

Jei žmogui būtų duota begalė laiko, tai rytdiena jam nesiskirtų nuo šios dienos – žmogus nesusitelktų veiklai.

Mirtis ragina turimą laiką tinkamai naudoti, atmetant nesvarbius dalykus ir susitelkiant prie svarbių. Gyvenant mirties akivaizdoje, suvokiamas savo ribotumas ir kasdienių rūpesčių menkumas. Atsivėręs mirčiai, žmogus tampa laisvas – susitelkia į save patį. Kiekvieną akimirką gresia mirtis, dėl to kiekviena akimirka įkūnija žmogaus gyvenimo prasmę.

O kas yra gyvenimas? Tai, kas vyksta šią akimirką.

E. M. Remarque „Juodasis obeliskas“

Kuomet pasaulį drebina sparčiai plintantis virusas, nusinešantis ne taip jau ir mažai gyvybių, kuomet iškyla realus mirties pavojus, kiekvienas bent kažkiek susimąstome apie tai, kad šioje žemėje visgi esame laikini. Ir laikini yra mūsų artimieji.

Mirtis – tai slėpiningiausias gyvenimo įvykis. Viena vertus, tai vyksmas, apie kurį mes taip mažai žinome, o kita vertus, jis tapo toks skaudus ir bauginantis, kad šiuolaikinė visuomenė mato tik primityvią išeitį – vengti apie jį kalbėti.

Prieš ketverius metus klaipėdiečiai stojo piestu prieš planus netoli miesto centro statyti krematoriumą ir laimėjo. Dabar du krematoriumai kyla maždaug penkiolika kilometrų nuo uostamiesčio.

„Po akistatos su mirtimi – ir išsigelbėjus nuo jos – dabar man viskas atrodo taip brangu, taip sakralu, taip nuostabu, kad jaučiu kaip niekad stiprų impulsą viską mylėti, priimti, leisti sau į tai pasinerti. Mano gyvenimo upė niekada dar neatrodė taip nuostabiai... Mirtis ir jos nuolatinis buvimas šalia suteikia didesnę galimybę gimti meilei, aistringai meilei.“

psichologas Abrahamas Maslow

(Vertimas iš rusų kalbos)

Kalbant okultine kalba, kremavimas reikalingas dėl dviejų pagrindinių priežasčių. Jis pagreitina subtiliųjų sąsajų (dar gaubiančių sielą) išvadavimą nuo eterinio kūno, pernešdamas jį per keletą valandų, vietoj keleto dienų; jis taip pat yra labai veiksminga išgryninimo priemonė apvalant astralinį kūną ir ,,žemyn nukreipto“ troškimo slopinimas, kas labai trukdo įkūnytajai sielai.

Žmogus miršta svetima mirtimi – iš baimės, kad nereiktų mirti savąja. O prieš tai jis gyvena svetimą gyvenimą iš baimės gyventi savąjį.

Rašytoja Jurga Ivanauskaitė

Pasidalinsiu vokiečių rašytojo ir filosofo ABD-RU-SHIN mintimis apie mirtį iš knygos "TIESOS ŠVIESOJE. GRALIO ŽINIA." Po Pirmojo pasaulinio karo jis važinėjo po Vokietiją ir skaitė paskaitas siekdamas duoti atsakymus į jam keliamus klausimus ir norėdamas ieškantiems parodyti kelią, išaiškinti Visatos dėsnius. 

"Nors visi žmonės nuo vaikystės supranta, kad kažkada turės mirti, dauguma visada stengiasi tokias mintis vyti šalin. Daugelis netgi supyksta, kai apie tai kalbama jų akivaizdoje, kiti uoliai vengia kapinių, šalinasi laidotuvių ir stengiasi kuo greičiau išsklaidyti įspūdį, kurį palieka gatvėje netyčia sutikta laidotuvių procesiją.

Vis dėl to juos visuomet spaudžia slapta baimė, kad vieną kartą ir juos gali netikėtai užklupti mirtis. Neapibrėžta baimė neleidžia rimtai apmąstyti šio nekintančio fakto. <...>

Dalinuosi Skirmantės Javaitytės straipsniu, kuris publikuotas portale "Kas vyksta Kaune":

Lapkričio 2 d. minime Vėlines, prisimename Anapilin išėjusius artimuosius. Kuo svarbi ši diena, kokios laidojimo tradicijos sparčiai nyksta ir ką veikia išlydėtojas portalui „Kas vyksta Kaune“ pasakoja išlydėtoja, laidojimo kultūros puoselėtoja Margarita Volovnikienė.

Kiekvienas gyvas organizmas galiausiai turi prieiti savo dienų galą. Apie mirtį galima kalbėti ir romantiškai, ir dramatiškai, bet mediciniškai tai gyvybiškai svarbių organizmo funkcijų nutrūkimas. Mirties momentas reiškia, kad žmogus kaip mąstanti ir sąmoninga, sociali būtybė nustoja egzistuoti. Tačiau kūnas žemėje pasilieka daug ilgiau – dešimtis ar net tūkstančius metų. Kas iš tikrųjų žmogui nutinka, kai jis miršta?

Portalas LRT.lt domisi, ką jaučia žmogus, kai artėja mirtis, kaip organizmas su ja kovoja ir kas nutinka kūnui po to, kai gyvybė nutrūksta.

 

Tai svarbus laikas, kuriam visose kultūrose teikiama ypatinga reikšmė.

Žmonės turėtų ne bijoti mirties, o suprasdami ją kaip neišvengiamybę, teisingai jai pasiruošti. Pasiruošti - reiškia tapti sąmoningesniems.

Astrėja "Apie mirtį ir pomirtinius kelius"

Turėtume išmokti atskirti Visų Šventųjų šventę nuo Vėlinių, nes jos abi mums yra reikalingos. Bet dažniausiai lieka tik viena mirusiųjų paminėjimo šventė – Vėlinės, kurioje šventiesiems ir dvasinio gyvenimo ilgesiui – Ilgėms beveik nelieka vietos. Tai yra tas pats, kas dvasinio gyvenimo vertybes pakeisti praeinančiomis. Teoriškai Bažnyčia įteisino Visų Šventųjų pirmumą: ši šventė yra privaloma, o Vėlinės – ne. Bet gyvenime dažniausiai būna atvirkščiai. Apie tai, kaip praktiškai įgyvendinti Visų Šventųjų – Ilgių šventės sakralumą, turėtume susimąstyti visi.

Nors nusižudžius brangiam žmogui, sunku ir nejauku apie tai kalbėti, tačiau svarbu nelikti vienam su savo mintimis.

Daugumai žmonių sunku priimti mirties faktą. Bėgdami nuo tikrovės, jie bijo apie tai kalbėti. Tačiau priimdami mirtį kaip neišvengiamą gyvenimo dalį, mes galime mokytis kalbėti apie ją ir tinkamai pasiruošti. Geriau pažinus šį procesą, tarsi nuimame nežinomybės šydą, todėl nebūsime užklupti netikėtai, kai šis momentas ateis. Tada mirus artimajam bus lengviau su tuo susitaikyti, išlikti, kiek įmanoma, ramesniems ir viskuo pasirūpinti, palydint jį į paskutinę kelionę.

 Kaip elgtis mirus artimam žmogui namuose?

Žmonės įvairiai atsisveikina su savo mirusiais augintiniais: kas pakasa po pušele, o kas supila pelenus į urnelę. Lietuvoje augintinių kremavimas - populiarėjantis jų išlydėjimo anapilin būdas. Šiuo metu kremuoti augintinį galima tik vienoje vietoje - augintinių krematoriume.

P.Ilgevičiaus ir A. Ilgevičienės  knygelėje „Malda“ yra pateiktos maldos už mirusiuosius.

  • Malda prie mirštančiojo, per jo mirimą ir iki sueinant trims paroms po mirimo fakto, taip pat per kremaciją arba laidojimą, leidžiant karstą arba urną į duobę:

Socialinės apsaugos ir darbo ministerija pateikia sutrumpintą informaciją, kuri gali praversti sunkiais momentais.

 

Kuo dažniau susimąstai apie mirtį, tuo kokybiškiau gali gyventi. Kai suvoki visa ko laikinumą, labiau brangini tai, kas yra. Mirties suvokimas – didysis gyvenimo mokytojas. 

                                                                              Psichologė Aistė Diržytė

 – Tu – kalvis?

Balsas už nugaros nuskambėjo taip netikėtai, kad Mykolas net krūptelėjo. Juolab, kad jis negirdėjo nei kaip durys atsidarė, nei kaip į vidų kažkas įėjo.

– O belstis niekas neišmokė? – kiek grubokai atsakė kalvis, pyktelėjęs ant svečio.

– Belstis? Hm… Nebandžiau, – tarsi nusišaipė balsas už kalvio nugaros.

Mykolas paėmė nuo stalo skudurą ir juo valydamas rankas lėtai atsisuko, mintyse repetuodamas repliką, kurią tuojau pat į akis išrėš nemandagiam svečiui. Bet žodžiai taip ir liko kažkur įstrigę, kai pamatė, koks klientas prieš jį stovėjo.

Apie tai, kas vyksta pirmas tris paras po mirties ir kaip reikėtų elgtis artimiesiems, rašoma Astrėjos knygoje
„APIE MIRTĮ IR POMIRTINIUS KELIUS“

Pirmą parą gyvybinis kūnas dar funkcionuoja, ypač jei žmogus nebuvo išminčius. Emocinis ir minčių kūnai yra strese, kurį sukelia staigus būvio pasikeitimas, kartais dar nesuprantant, kad kūnas mirė. Visi kūnai tebėra kartu, bet jų nebevaržo fizinis kūnas, todėl jie yra lengvi, t. y. jie atsiskiria nuo fizinio kūno ir mato viską, kas vyksta aplinkui. Net klinikinėje mirtyje buvęs žmogus kalba apie šį kūnų atsiskyrimo fenomeną, kai jis lyg ir pakilęs ore, tačiau kartu ir mato save gulintį. Taiga tai aklimatizacijos prie naujos būsenos laikas.

Kaip kiekviena tauta, kuri yra išlaikiusi ryšį su senąja savo kultūra, lietuviai turi savo didžiąsias tradicijas, aprėpiančias kalbą, religiją, meną, papročius, ritualus ir t. t. Nuo jų išsaugojimo priklauso tautos, kaip etninio - kultūrinio fenomeno, išlikimas bendroje pasaulio tautų kultūrų mozaikoje.
            Viena iš didžiųjų tradicijų Lietuvoje yra nekrokultas. Jo šaknys siekia neapibrėžtus, labai senus laikus, yra išlaikę daug archajiškų bruožų ir mitologinių elementų. Nekrokulte galima įžvelgti pilną lietuviško etnoso pasaulio suvokimo modelį ir jo struktūras. Visa publikuojama informacija rinkta daugiausia Žemaitijoje bei kitose Lietuvos vietose 1970-2002 metais. Kadangi Lietuvos kaimas yra pagrindinis tradicijų sergėtojas, visa informacija daugiausia surinkta kaime.
            Žmogaus mirtis - tai riba tarp fizinio ir (anapusinio) metafizinio pasaulio, į kurį atsiremia žmogiško gyvenimo dvasinė-religinė patirtis. Nekrokulte akivaizdžiai matosi gyvas žmogaus santykis su Dievu ir mirusiųjų metafiziniu pasauliu.
            Laidotuvių ceremonija pilna religinių apeigų bei magiškų ritualų, kurių tikslas palengvinti mirusiojo vėlės kelionę į anapus bei jos įsikūrimą anapilyje, taip pat apsaugoti gyvuosius nuo kontakto su mirusiųjų pasauliu ir siekiant išvengti blogo poveikio pasekmių gyviesiems.
            Publikacijoje nuosekliai pateikiu apeigų ir ritualų eiliškumą bei naudojamų apeiginių simbolių struktūrines schemas, pradedant žmogaus slaugymu, numarinimu ir tolesne visų apeigų seka.