Nelengva rasti tinkamus žodžius kalbant apie mirtį.
Mano požiūris į mirties procesą susiformavo iš asmeninės patirties, prisilietus prie artimųjų išėjimo slėpinio, ir yra pagrįstas teosofiniu, filosofiniu, antropoteosofiniu požiūriu. Visu tuo noriu pasidalyti su žmonėmis, kuriems tai rūpi.
Reikia išdrįsti kalbėti apie mirtį kaip apie žmogiškąją patirtį, apie perėjimą. Nenoras arba baimė tai daryti, apmąstyti mirties slėpinį yra vienas didžiausių trukdžių, neleidžiančių tinkamai pasiruošti neišvengiamai tikrovei.
Esu atvira pokalbiams su išeinančio ar išėjusio žmogaus artimaisiais, ir pasiruošusi padėti jiems suvokti mirties, kaip perėjimo iš vieno pasaulio į kitą, procesą. Suprasdami, kaip viskas vyksta, mes galime labai padėti ne tik išėjusiai sielai, bet ir sau. Esu pasiruošusi pasidalyti žiniomis apie mirimo ir mirusiųjų palydėjimo kultūrą.
Išlydėtoja Margarita

Apie tai, kas vyksta pirmas tris paras po mirties ir kaip reikėtų elgtis artimiesiems, rašoma Astrėjos knygoje
„APIE MIRTĮ IR POMIRTINIUS KELIUS“

Pirmą parą gyvybinis kūnas dar funkcionuoja, ypač jei žmogus nebuvo išminčius. Emocinis ir minčių kūnai yra strese, kurį sukelia staigus būvio pasikeitimas, kartais dar nesuprantant, kad kūnas mirė. Visi kūnai tebėra kartu, bet jų nebevaržo fizinis kūnas, todėl jie yra lengvi, t. y. jie atsiskiria nuo fizinio kūno ir mato viską, kas vyksta aplinkui. Net klinikinėje mirtyje buvęs žmogus kalba apie šį kūnų atsiskyrimo fenomeną, kai jis lyg ir pakilęs ore, tačiau kartu ir mato save gulintį. Taiga tai aklimatizacijos prie naujos būsenos laikas.

Tuo metu ypač svarbus palaikymas maldoje. Gerai, kai mirusiajam uždegama šventa žvakė, jis tepamas (kakta, smilkiniai, paausiai, panosis, lūpos ir akys) šventais aliejais ar vandenimis. Svarbi malda tuoj po mirties, prieš išnešant kūną. Tai palengvina išėjimo stresą ir sustiprina apsaugą nuo blogio dvasių. Naudinga pašventinta drobulė, kuria apklojamas mirusysis.

Antra para – tai emocinių prisirišimų ir prieš mirtį turėtų emocijų sustiprėjimo laikas. Jei pirmą dieną viskas buvo atlikta, kaip reikalinga, antra diena mirusiajam lengvesnė, jei ne – jame ypač susiaktyvina baimės, pyktis, nuoskaudos. Todėl tą dieną ypač svarbus artimųjų dėmesys, jį raminant, jam atleidžiant ir prašant jo atleidimo. Begaliniai svarbi malda.
Naktis iš antros į trečią parą itin svarbi. Tai galutinio prisirišimų ir nuoskaudų paleidimo laikas prie kūno, su kuriuo viskas vyko. Artimieji gali kalbėtis su mirusiuoju, išsakydami jam tai, ko neišsakė gyvenime, būtinai atleisdami jam ir prašydami jo atleidimo. Tada išsiverkite taip, kad paskutinę dieną to nebedarytumėte.

Trečia diena – tai atsisveikinimo laikas. Emocijų kūnas aprimęs, o minčių struktūrų kūnas jau prisitaikęs prie naujos būsenos. Mirusysis dar gali norėti kažką išsakyti. Tai jis gali padaryti jam prieinamu būdu ar per sapną. Todėl vieni gali jausti jo buvimą šalia arba ten, kur jis gyveno, kiti susapnuoti. Tiesa, buvimą jam artimi žmonės gali jausti visas tris paras.
Tą dieną artimieji turi pasiryžti jį paleisti, skatindami eiti į trečios paros pabaigoje atsiveriančią amžinąją šviesą: „Eik ir neatsigręžk atgal. Aš paleidau tave, paleisk ir tu mane.“ Tokia malda būtų itin vertinga likusiems gyventi.
Idealu, kai tuo metu vyksta kremavimas, o artimieji meldžiasi ir visaip palaiko išeinančią sielą jos tolesnei kelionei.

Išėjimą stabdo ir visiškai sustabdyti gali stiprios artimųjų dejonės ir garsūs verksmai, iš tiesų gailintis ne išeinančiojo, o savęs, likusio žemėje. Taip jau yra Žemėje, kad kaip žmogus bijo mirties, taip jis bijo ir vienatvės.
Sąmoningai sielai nei artimųjų dėmesio, nei jų atsiprašymų nereikia, tačiau tai reikalinga likusiems artimiesiems, nes gali išlaisvinti juos iš to, ko jie net nesitikėjo, pakeisti tai, ko jie niekados negalvojo pakeisti. Tai gali tapti jiems atsivėrimų ir susivokimų laiku.

Nesąmoningai arba pusiau sąmoningai sielai to labai reikia, kaip reikia ir artimiesiems.

Tai daroma prie mirusiojo kūno, nesvarbu, ar jis pašarvotas, ar ne.

Prie urnos to nebeatliksite, nes prisirišimų kūno jau nebėra, o minčių kūnas jau kitoks. Taigi nebėra su kuo bendrauti toje kokybėje, kurioje buvo įprasta tai daryti. Taip tai, kas neišsakyta ir nesuprasta, likusiems gyventi gali likti kaltės jausmu. Tam ir yra atsisveikinimui skirtas laikas, kad jo neliktų, kad ateitų palengvėjimas, pirmiausia gyviesiems. Todėl atsisveikinimas naudingesnis prie velionio kūno nei su jo pelenais.
Prieš kremavimą ar laidojimą velionį vertėtų apšlakstyti šventais aliejais ar vandeniu, apdėti švento medžio šakelėmis ar apibarstyti natūralių smilkalų milteliais. Tai suteiks apsaugą nuo blogio demonų. Todėl prieš kremuojant ar laidojant, prieš sielos išėjimą ar jo metu būtina melstis patiems arba kviestis procesą suprantantį šventiką.“