– Tu – kalvis?

Balsas už nugaros nuskambėjo taip netikėtai, kad Mykolas net krūptelėjo. Juolab, kad jis negirdėjo nei kaip durys atsidarė, nei kaip į vidų kažkas įėjo.

– O belstis niekas neišmokė? – kiek grubokai atsakė kalvis, pyktelėjęs ant svečio.

– Belstis? Hm… Nebandžiau, – tarsi nusišaipė balsas už kalvio nugaros.

Mykolas paėmė nuo stalo skudurą ir juo valydamas rankas lėtai atsisuko, mintyse repetuodamas repliką, kurią tuojau pat į akis išrėš nemandagiam svečiui. Bet žodžiai taip ir liko kažkur įstrigę, kai pamatė, koks klientas prieš jį stovėjo.

– Ar negalėtum mano dalgio pagaląsti? – užkimusiu, girgždančiu moterišku balsu paklausė viešnia.

– Na, štai ir viskas, – mesdamas skudurą į šalį atsiduso kalvis. Prieš jį stovėjo Giltinė…

– Dar ne viskas, nebijok, – sugirgždėjo viešnios balsas.

– Taip? Ir ką gi aš tuomet turėčiau daryti?

– Taigi sakau, pagaląsk mano dalgį, – nekantriai pratarė Giltinė.

– O paskui?

– Dar palygink ašmenis, patikrink jo įtvirtinimą prie dalgiakočio…

– Kalvis dirstelėjo į dalgį. Išties, jo ašmenys banguoti, tarsi kažkieno apkramtyti.

– Na, tai jau aišku. Bet po to ką man daryti? Melstis, daiktus susirinkti? Man taip pirmąkart…

– A, tu apie tai, – nuo juoko ėmė drebėti Giltinės pečiai. – Ne-e, aš ne tavęs atėjau, man išties tik dalgį pagaląsti, patiesinti. Padarysite tai?

– Tai aš dar nemiriau? – atsargiai save čiupinėdamas paklausė kalvis.

– Kaip jautiesi, nieko neskauda, galva nesvaigsta? – vėl paklausė Giltinė.

– Na, atrodo, kad viskas gerai, – kažkaip, tarsi abejodamas savo žodžiais išstenėjo Mykolas.

– Tai ir gerai, tik nereikia jaudintis, – ištiesė viešnia savo dalgį kalviui.

Dalgį jis paėmė tarsi sumedėjusiomis rankomis. Apžiūrėjo iš visų pusių. Darbo pusvalandžiui… Tačiau šiurpas purtė vien nuo minties, kad visą tą laiką už nugaros sėdės ji – Giltinė, tad dėl tos baimės ir nejaukumo ir remonto laikas galį prasitęsti.

Kalvis vatinėmis kojomis priėjo prie priekalo ir paėmė plaktuką.

– Tai Jūs gal prisėskit… Stovėti nepatogu, – dar vis virpančiu balsu, bet kuo mandagiau pasiūlė kalvis.

Giltinė linktelėjo galva ir atsisėdo ant suolelio pasienyje.

xxx

Darbas slinko į pabaigą. Ištiesinęs, kiek įmanoma, dalgio ašmenis, Mykolas paėmė galąstuvą ir dėbtelėjo į Giltinę.

– Jūs man atleiskite už atvirumą, bet aš iki šiol netikiu rankose laikąs daiktą, kuriuo buvo tiek žmonijos nugalabyta! Joks ginklas negali lygintis su šiuo daiktu. Tai neįtikėtina.

Giltinė, sėdėdama ant suolelio ir besižvalganti po kalvę, kažkaip virptelėjo ir jos juodo kapišono ovalas pasisuko į kalvį.

– Ką tu pasakei? – tyliai pratarė viešnia.

– Sakau, vis dar netikiu, kad rankose laikau ginklą…

– Ginklą? Kokį ginklą?

– Atsiprašau, gal aš ne taip išsireiškiau…

Kalvis nespėjo užbaigti savo sakinį. Giltinė staiga pašoko nuo suolelio ir akimirksniu atsirado priešais Mykolą, jos kapišono kraštai kiek virpėjo.

– Kaip tu manai, kiek žmonių aš nugalabijau? – pro dantis prašvokštė viešnia.

– Aš… Aš nežinau, – nulenkęs žvilgsnį į grindis prastenėjo kalvis.

– Atsakyk! – grublėta ranka Giltinė sugriebė Mykolą už smakro. – Kiek aš nugalabijau?..

– Ne-e… nežinau….

– Kiek? – dar kartą kalviui į veidą riktelėjo Giltinė.

Ji pagaliau paleido kalvio smakrą, kelias sekundes patylėjo ir grįžusi prie suolelio, sunkiai atsidususi, atsisėdo.

– Tai sakai nežinai, kiek aš žmonių nugalabijau? – tarsi pačiai sau tyliai pratarė Giltinė. – O tu patikėsi, jei pasakysiu, kad aš niekada nė vieno žmogaus neužmušiau. Girdi, nė vieno! Ką tu į tai pasakysi?..

– Nė vieno?.. Bet… Bet juk….

– Aš niekada nežudžiau žmonių, nes jie patys labai sėkmingai tai daro patys. Jūs patys save žudote. Jūs žudote vienas kitą dėl popierėlių, pinigais vadinamų, dėl pykčio ir neapykantos, netgi šiaip sau, dėl pramogos. Kai jums ir to maža, jūs sukeliate karus ir žudote vienas kitą tūkstančiais. Jums tiesiog tai patinka. Jūs priklausomi nuo svetimo kraujo. Ir žinai, kas bjauriausia visame tame? Jūs negalite prisipažinti, kad taip elgiatės! Jums lengviau viskuo mane apkaltinti.

Giltinė giliai atsiduso, kiek patylėjo ir tęsė:

– Aš anksčiau buvau graži mergina, žmonių sielas sutikdavau su gėlėmis ir jas palydėdavau į jų amžinas buveines. Aš joms šypsodavausi ir padėdavau užmirti, kas joms nutiko žemėje. Bet tai buvo seniai… O dabar pažiūrėk, kokia aš tapau!

Tardama šiuos žodžius, Giltinė staiga pašoko nuo suolelio ir nuo galvos atlošė kapišoną. Prieš Mykolo akis atsivėrė giliomis raukšlėmis išvagotas senos moters veidas. Lyg voratinkliai, atskiromis sruogomis kabojo žilų plaukų kuokštai, suskeldėjusių lūpų kampučiai nutįsę žemyn, pro lūpas matėsi tik retos dantų skeveldros. Bet baisiausios buvo akys. Visiškai bespalvės, bejausmės jos žvelgė į kalvį.

– Pažiūrėk, kokia aš tapau. O žinai kodėl? – žengė žingsnį link Mykolo.

– Ne, – susigūžęs nuo jos žvilgsnio kalvis papurtė galvą.

– Iš kur tau žinoti, – nusišaipė Giltinė. – Tai jūs, žmonės, tokia mane padarėte! Aš mačiau, kaip motinos žudo savo vaikus, broliai brolius, kaip vienas žmogus per dieną nužudo dešimtis, šimtus, tūkstančius kitų žmonių!.. Aš, žiūrėdama į visa tai, rėkiau iš siaubo ir nevilties…

Giltinės akys staiga sublizgėjo.

– Tuomet aš savo gėlėtą suknelę pakeičiau į šiuos juodus apdarus, kad ant jų nesimatytų žmonių, kuriuos lydėjau,  kraujo dėmių. Aš užsimaukšlinau kapišoną, kad jūs nematytumėte mano ašarų. Aš daugiau sielų su gėlėmis nesutinku. Jūs, žmonės, mane pavertėte monstru, apkaltinote mane visomis savo nuodėmėmis…

Ji žvelgė į kalvį nemirksinčiu, kiaurai veriančiu žvilgsniu.

– Grąžink man mano dalgį, kvaily!

Giltinė iš Mykolo rankų pasiėmė savo įrankį, apsisuko ir žengė link kalvės durų.

– Atleiskite, galima dar vieną klausimą? – pavymui Giltinė išgirdo kalvio balsą.

– Tu nori paklausti, tai kam man tuomet šis dalgis? – jau stovėdama ant slenksčio ir neatsisukdama paklausė Giltinė.

– Taip…

– Kelias į Rojų… Jis jau seniai užžėlė piktžolėmis.