Nelengva rasti tinkamus žodžius kalbant apie mirtį.
Mano požiūris į mirties procesą susiformavo iš asmeninės patirties, prisilietus prie artimųjų išėjimo slėpinio, ir yra pagrįstas teosofiniu, filosofiniu, antropoteosofiniu požiūriu. Visu tuo noriu pasidalyti su žmonėmis, kuriems tai rūpi.
Reikia išdrįsti kalbėti apie mirtį kaip apie žmogiškąją patirtį, apie perėjimą. Nenoras arba baimė tai daryti, apmąstyti mirties slėpinį yra vienas didžiausių trukdžių, neleidžiančių tinkamai pasiruošti neišvengiamai tikrovei.
Esu atvira pokalbiams su išeinančio ar išėjusio žmogaus artimaisiais, ir pasiruošusi padėti jiems suvokti mirties, kaip perėjimo iš vieno pasaulio į kitą, procesą. Suprasdami, kaip viskas vyksta, mes galime labai padėti ne tik išėjusiai sielai, bet ir sau. Esu pasiruošusi pasidalyti žiniomis apie mirimo ir mirusiųjų palydėjimo kultūrą.
Išlydėtoja Margarita

Mirtis – tai slėpiningiausias gyvenimo įvykis. Viena vertus, tai vyksmas, apie kurį mes taip mažai žinome, o kita vertus, jis tapo toks skaudus ir bauginantis, kad šiuolaikinė visuomenė mato tik primityvią išeitį – vengti apie jį kalbėti.

Tačiau, nepaisant mūsų baimių ir nenorų, visiems teks susitikti su mirtimi akis į akį. Tai giliausia mūsų gyvenimo nežinomybė, kuri kartu yra ir tikriausia – nes anksčiau ar vėliau įvyks. Kas gimė, tas mirs. Nežinios baimė yra didžiausia baimė. Yra tik vienas būdas ją įveikti – tai ją pažinti, eiti į baimę, į nežinią. Sugebėjimas pažvelgti baimei ir nežiniai į akis, atsiverti, sugebėjimas pasiruošti priimti mirtį – vienas svarbiausių aukštos dvasinės kultūros požymių, kurį vargiai besurasime tarp šiuolaikinių žmonių.

Kokias mirties virsmo paslaptis žinojo senovės lietuviai, kad žvelgė į mirtį ramiai, priėmė ją, jai ruošėsi be baimės ir su pasitikėjimu keliaudavo į Anapilį? Kas slypi iš amžių glūdumos mus pasiekusiuose pavadinimuose: vėlė, velionis, velnias, vėlinas, vėluokas, skaistykla, kuriuos ir šiandien tebevartojame ne visai suprasdami? Žvilgsnis į paprotinę mirties kultūrą padės ne tik geriau suvokti senovinius papročius, bet ir auginti naujus, iš vidinio sąmoningumo kylančius pasiruošimo mirčiai, marinimo, budėtuvių, lydėtuvių bei mirusiųjų paminėjimo papročius.

Mirties kaip virsmo suvokimas pažadins mumyse glūdinčią protėvių išmintį, sumažins mūsų baimes ir padės sąmoningiau įveikti šį baugų bei slėpiningą virsmą – iš Šiapus į Anapus. Pasitikinčiai žvelgiant į mirties virsmą, kūno irimas tampa kūrimu, o mirtis – gyvenimo sąlygų pakeitimu, naujos esaties pradžia.

VIRSMŲ KNYGA. A. Patackas, A. Žarskus