Mirtis – tai slėpiningiausias gyvenimo įvykis. Viena vertus, tai vyksmas, apie kurį mes taip mažai žinome, o kita vertus, jis tapo toks skaudus ir bauginantis, kad šiuolaikinė visuomenė mato tik primityvią išeitį – vengti apie jį kalbėti.

Tačiau, nepaisant mūsų baimių ir nenorų, visiems teks susitikti su mirtimi akis į akį. Tai giliausia mūsų gyvenimo nežinomybė, kuri kartu yra ir tikriausia – nes anksčiau ar vėliau įvyks. Kas gimė, tas mirs. Nežinios baimė yra didžiausia baimė. Yra tik vienas būdas ją įveikti – tai ją pažinti, eiti į baimę, į nežinią. Sugebėjimas pažvelgti baimei ir nežiniai į akis, atsiverti, sugebėjimas pasiruošti priimti mirtį – vienas svarbiausių aukštos dvasinės kultūros požymių, kurį vargiai besurasime tarp šiuolaikinių žmonių.

Kokias mirties virsmo paslaptis žinojo senovės lietuviai, kad žvelgė į mirtį ramiai, priėmė ją, jai ruošėsi be baimės ir su pasitikėjimu keliaudavo į Anapilį? Kas slypi iš amžių glūdumos mus pasiekusiuose pavadinimuose: vėlė, velionis, velnias, vėlinas, vėluokas, skaistykla, kuriuos ir šiandien tebevartojame ne visai suprasdami? Žvilgsnis į paprotinę mirties kultūrą padės ne tik geriau suvokti senovinius papročius, bet ir auginti naujus, iš vidinio sąmoningumo kylančius pasiruošimo mirčiai, marinimo, budėtuvių, lydėtuvių bei mirusiųjų paminėjimo papročius.

Mirties kaip virsmo suvokimas pažadins mumyse glūdinčią protėvių išmintį, sumažins mūsų baimes ir padės sąmoningiau įveikti šį baugų bei slėpiningą virsmą – iš Šiapus į Anapus. Pasitikinčiai žvelgiant į mirties virsmą, kūno irimas tampa kūrimu, o mirtis – gyvenimo sąlygų pakeitimu, naujos esaties pradžia.

VIRSMŲ KNYGA. A. Patackas, A. Žarskus