Nelengva rasti tinkamus žodžius kalbant apie mirtį.
Mano požiūris į mirties procesą susiformavo iš asmeninės patirties, prisilietus prie artimųjų išėjimo slėpinio, ir yra pagrįstas teosofiniu, filosofiniu, antropoteosofiniu požiūriu. Visu tuo noriu pasidalyti su žmonėmis, kuriems tai rūpi.
Reikia išdrįsti kalbėti apie mirtį kaip apie žmogiškąją patirtį, apie perėjimą. Nenoras arba baimė tai daryti, apmąstyti mirties slėpinį yra vienas didžiausių trukdžių, neleidžiančių tinkamai pasiruošti neišvengiamai tikrovei.
Esu atvira pokalbiams su išeinančio ar išėjusio žmogaus artimaisiais, ir pasiruošusi padėti jiems suvokti mirties, kaip perėjimo iš vieno pasaulio į kitą, procesą. Suprasdami, kaip viskas vyksta, mes galime labai padėti ne tik išėjusiai sielai, bet ir sau. Esu pasiruošusi pasidalyti žiniomis apie mirimo ir mirusiųjų palydėjimo kultūrą.
Išlydėtoja Margarita

Jei žmogui būtų duota begalė laiko, tai rytdiena jam nesiskirtų nuo šios dienos – žmogus nesusitelktų veiklai.

Mirtis ragina turimą laiką tinkamai naudoti, atmetant nesvarbius dalykus ir susitelkiant prie svarbių. Gyvenant mirties akivaizdoje, suvokiamas savo ribotumas ir kasdienių rūpesčių menkumas. Atsivėręs mirčiai, žmogus tampa laisvas – susitelkia į save patį. Kiekvieną akimirką gresia mirtis, dėl to kiekviena akimirka įkūnija žmogaus gyvenimo prasmę.

O kas yra gyvenimas? Tai, kas vyksta šią akimirką.

E. M. Remarque „Juodasis obeliskas“