Jei žmogui būtų duota begalė laiko, tai rytdiena jam nesiskirtų nuo šios dienos – žmogus nesusitelktų veiklai.

Mirtis ragina turimą laiką tinkamai naudoti, atmetant nesvarbius dalykus ir susitelkiant prie svarbių. Gyvenant mirties akivaizdoje, suvokiamas savo ribotumas ir kasdienių rūpesčių menkumas. Atsivėręs mirčiai, žmogus tampa laisvas – susitelkia į save patį. Kiekvieną akimirką gresia mirtis, dėl to kiekviena akimirka įkūnija žmogaus gyvenimo prasmę.

O kas yra gyvenimas? Tai, kas vyksta šią akimirką.

E. M. Remarque „Juodasis obeliskas“