Nelengva rasti tinkamus žodžius kalbant apie mirtį.
Mano požiūris į mirties procesą susiformavo iš asmeninės patirties, prisilietus prie artimųjų išėjimo slėpinio, ir yra pagrįstas teosofiniu, filosofiniu, antropoteosofiniu požiūriu. Visu tuo noriu pasidalyti su žmonėmis, kuriems tai rūpi.
Reikia išdrįsti kalbėti apie mirtį kaip apie žmogiškąją patirtį, apie perėjimą. Nenoras arba baimė tai daryti, apmąstyti mirties slėpinį yra vienas didžiausių trukdžių, neleidžiančių tinkamai pasiruošti neišvengiamai tikrovei.
Esu atvira pokalbiams su išeinančio ar išėjusio žmogaus artimaisiais, ir pasiruošusi padėti jiems suvokti mirties, kaip perėjimo iš vieno pasaulio į kitą, procesą. Suprasdami, kaip viskas vyksta, mes galime labai padėti ne tik išėjusiai sielai, bet ir sau. Esu pasiruošusi pasidalyti žiniomis apie mirimo ir mirusiųjų palydėjimo kultūrą.
Išlydėtoja Margarita

 

     

 Seniau per Grabnyčias ( gramnyčias) žmonės nešdavo į bažnyčią pašventinti žvakes. Tokia žvakė, vadinama grabnyčia arba grauduline, buvo ir tebėra plačiai naudojama papročiuose ir buityje.

Šventės pavadinimas neatskleidžia jos esmės, ir dažniausiai jis nukreipia mintis į momentus, kai grabnyčių žvakė uždegama gresiant pavojui ar mirties akivaizdoje. Tačiau, ir tame yra prasmingos tiesos: juk mirtis dažnai asocijuojasi su tamsa, nežinomybe, o deganti žvakė – Kristaus, pergalės prieš mirtį ir tamsą simbolis, todėl nuo seno sunkios būklės ligonis būdavo apšviečiamas grabnyčių šventėje pašventintomis žvakėmis, o taip pat jau ir miręs žmogus anapilin būdavo palydimas grabnyčinių žvakių šviesa, kad vėlei nušviestų kelią į dangų.

Grabnyčią degdavo ir pastatydavo ant lango, pamatę kylantį audros debesį su perkūnija. Nuo senų laikų buvo tikima, kad graudulinės žvakės saugo namus ir šeimyną nuo perkūnijos, audros ir ligų. 

Liturgijos knygose šventė oficialiai vadinama Viešpaties paaukojimu.