Nelengva rasti tinkamus žodžius kalbant apie mirtį.
Mano požiūris į mirties procesą susiformavo iš asmeninės patirties, prisilietus prie artimųjų išėjimo slėpinio, ir yra pagrįstas teosofiniu, filosofiniu, antropoteosofiniu požiūriu. Visu tuo noriu pasidalyti su žmonėmis, kuriems tai rūpi.
Reikia išdrįsti kalbėti apie mirtį kaip apie žmogiškąją patirtį, apie perėjimą. Nenoras arba baimė tai daryti, apmąstyti mirties slėpinį yra vienas didžiausių trukdžių, neleidžiančių tinkamai pasiruošti neišvengiamai tikrovei.
Esu atvira pokalbiams su išeinančio ar išėjusio žmogaus artimaisiais, ir pasiruošusi padėti jiems suvokti mirties, kaip perėjimo iš vieno pasaulio į kitą, procesą. Suprasdami, kaip viskas vyksta, mes galime labai padėti ne tik išėjusiai sielai, bet ir sau. Esu pasiruošusi pasidalyti žiniomis apie mirimo ir mirusiųjų palydėjimo kultūrą.
Išlydėtoja Margarita

Pienė -  idealus gyvenimo cikliškumo ir amžinosios atgimimų kaitos simbolis.

Ji turi labai aiškų ir paprastą gyvenimo kelią, o jei pažvelgsime į ją filosofiniu požiūriu, tai pienė yra idealus gyvos kūrinijos pavyzdys.

Jis gimsta iš mažos ore sklandančios sėklytės, prigyja ir užgimsta beveik bet kokiame dirvožemyje, prasimuša sau kelią per visas kliūtis, po to pražysta, nuvysta, duoda palikuonių, kurie dešimtimis mažų sėklyčių pasklinda po pasaulį, ir ciklas kartojasi vėl ir vėl.

Jos sėklos, atitrūkstančios nuo menkiausio vėjo dvelksmo, simbolizuoja žmogaus gyvenimo trapumą ir laikinumą.

Tik žmogaus Siela išlieka nemari savo įsikūnijimų begalybėje...