Mirtis išlaisvina sielą iš žemiško kūno ir visų buvusių sąlygų, išvesdama ją į jai priklausančią vietą, kurioje ji įvertina buvusį ciklą ir pasiruošia naujam. Ten ji nieko negali pakeisti.

Ji gali tik įvertinti. Pakeisti galės vėl į Žemę sugrįžusi.

Dėl to kiekvienas žemiškas įsikūnijimas labai svarbus sieloms, nes materialiame kūne būdama ji geriausiai gali įrodyti savo galimybes ir evoliucionuoti.

Antropoteosofija. Žmogaus suvokiama dieviškoji išmintis. II tomas