Nelengva rasti tinkamus žodžius kalbant apie mirtį.
Mano požiūris į mirties procesą susiformavo iš asmeninės patirties, prisilietus prie artimųjų išėjimo slėpinio, ir yra pagrįstas teosofiniu, filosofiniu, antropoteosofiniu požiūriu. Visu tuo noriu pasidalyti su žmonėmis, kuriems tai rūpi.
Reikia išdrįsti kalbėti apie mirtį kaip apie žmogiškąją patirtį, apie perėjimą. Nenoras arba baimė tai daryti, apmąstyti mirties slėpinį yra vienas didžiausių trukdžių, neleidžiančių tinkamai pasiruošti neišvengiamai tikrovei.
Esu atvira pokalbiams su išeinančio ar išėjusio žmogaus artimaisiais, ir pasiruošusi padėti jiems suvokti mirties, kaip perėjimo iš vieno pasaulio į kitą, procesą. Suprasdami, kaip viskas vyksta, mes galime labai padėti ne tik išėjusiai sielai, bet ir sau. Esu pasiruošusi pasidalyti žiniomis apie mirimo ir mirusiųjų palydėjimo kultūrą.
Išlydėtoja Margarita

     Po paskaitų apie laidojimo kultūrą dažnai sulaukiu klausimų, susijusių su vaikais, pavyzdžiui: kur vaiko vieta per laidotuves? Ar reikia su vaiku kalbėti apie mirtį, ar geriau jį saugoti nuo šios temos? Kaip vaikui pasakyti, kad nebėra močiutės arba senelio? Šia tema teko skaityti nemažai literatūros.

     Daugelio psichologų nuomone,  kiekvienas vaikas savaip priima mirtį. Tam turi įtakos ir jo amžius, ir emocinė raida, ir aplinkinių žmonių požiūris į mirtį, taip pat ar vaikas yra turėjęs patirties, susijusios su mirštančiais žmonėmis. Informacija apie mirtį vaikui gali ateiti iš įvairių šaltinių: animacinių ir kitokių filmų, televizijos laidų, pasakų, vaizdo žaidimų, jis gali rasti negyvų paukščių ar vabzdžių gatvėje ir pan. Dažnai suaugusieji, norėdami apsaugoti mažą žmogų nuo kančios ir skausmo, sugalvoja istorijų, kad artimas žmogus išvyko į tolimą kelionę arba miega. Tai klaidina vaiką. Svarbu jam paaiškinti, kad mirtis neišvengiama, tačiau tai nereiškia, kad reikia jos bijoti. Suaugusieji turėtų padėti vaikui suprasti, kad normalu apie ją kalbėti. Mūsų pačių baimės ir mirties, kaip neišvengiamos, natūralios gyvenimo dalies, nepriėmimas persiduoda ir vaikui.

     Vis grįžtu prie šių klausimų ir ieškau atsakymų, kaip pati kalbėčiau su vaiku, kuris neteko artimojo, kad išvaduočiau jį nuo baimės, nerimo ir kad tai netaptų jam nepakeliama našta, juolab kad dėl netekties jis nepradėtų kaltinti savęs. Galvodama, kaip neapeinant, nevengiant mirties temos ir tuo pačiu netraumuojančiai paaiškinti vaikui, kad kartais taip nutinka, jog miršta ir tėvai, nusprendžiau parašyti laišką vaikui, kuris ką tik neteko savo Mamos.

     

     Labas, mažasis Žmogau,

     turiu tau prisipažinti, kad man labai sunku parinkti tinkamus žodžius rašant tau laišką, bet aš pabandysiu...

     Pasaulis taip sukurtas, kad viskas, kas gyva, vieną dieną turi mirti. Taip yra gamtoje, kai žydėjusios ir džiuginusios savo grožiu gėlės po kiek laiko nuvysta ir miršta, miršta ir gyvūnėliai, ir net didžiausi ir storiausi medžiai vieną dieną pasenę nulūžta ir miršta. Taip yra ir žmonėms. Mes gimstame, gyvename ir atėjus laikui mirštame. Kada tas laikas ateis kiekvienam iš mūsų, žino tik Dievas. Mes negalime to pasirinkti. Kai žmogus miršta, jo kūnas nustoja kvėpuoti, valgyti, miegoti, nebejaučia nei skausmo, nei šalčio. Tuomet jis palaidojamas arba sudeginamas ir mes jo daugiau nebematome. Bet mūsų mintyse lieka tų žmonių, kurie buvo šalia, prisiminimai. Tada, kai prisimename juos ir kartu praleistą laiką, mes tarsi ir toliau leidžiame jiems gyventi mūsų širdelėse.

     Taip nutiko ir tavo Mamai. Jai skirtas laikas Žemėje baigėsi. Man labai liūdna, kad tai įvyko taip anksti ir tu jos daugiau niekada nebepamatysi, nes esi dar labai mažas ir tau tikrai jos labai trūks. Sakau tai, nes jau žinau, ką reiškia nebematyti savo Mamos. Ir man, kaip ir tau dabar, labai Jos trūksta…

    Taip jau yra, kad Mamos mums reikia visada, ir visai nesvarbu, kiek mums metų. Nesvarbu, ar mes vaikai, ar jau suaugę, Mama yra tas žmogus, kurio buvimas mus džiugina ir šildo, ramina ir guodžia, stiprina ir palaiko.

    Todėl tikrai meluočiau, jeigu sakyčiau, kad žinau, kaip tu dabar jautiesi. Tiesą pasakius, neturiu supratimo, kas dabar vyksta tavo mažoje širdelėje, kokie jausmai tave užplūdo ir kokios mintys sukasi tavo galvoje. Galbūt tu pyksti ir nesupranti, kodėl nebegalėsi matyti savo mamos. Ir visas pasaulis dabar tau nemielas, nes jame nebėra Jos. Aš to nežinau...

    Galbūt tau baisu, nes nežinai, kaip reikės gyventi be Jos ir kas tavęs laukia. Be Jos meilių žodžių ir švelnaus pabučiavimo į kaktą prieš miegą, palinkint tau ramios nakties, be Jos padrąsinimo ir palaikymo, kai tau bus sunku... Galbūt tau neramu ir kyla daugybė klausimų: o kas sutvarstys žaizdą, kai susižeisiu žaisdamas su draugais kieme, kaip tai darydavo Mama? Kas sekmadienio rytais keps pačius skaniausius pasaulyje blynus? Kas padarys karštos arbatos su medumi, kai susirgsiu? Tikriausiai tau kyla dar daugiau visokių klausimų. Aš nežinau.

    Bet ką tikrai žinau, galiu tau pasakyti, vaike. Žinok ir atmink: tu niekada nebūsi vienas. Niekada. Nuo šiol tavo Mama visuomet bus su tavimi tavo prisiminimuose ir tavo širdyje. Net kai tu po pamokų grįši į tuščius namus, o tėtis dar bus darbe, su tavimi bus tavo Mama, tik tu jos nematysi. Bet ji tave matys. Nuo šiol ji saugos tave ir rūpinsis tavimi. Tokios jau yra tos mamos. Ji ir toliau stebės, kaip tu augi, mokaisi, žaidi su draugais, savaitgalius leidi su tėčiu ar seneliais. Ji stebės tave net tada, kai būsi suaugęs vyras ir galbūt turėsi savo šeimą. Nes tie, kuriuos mylime, niekados mūsų nepalieka. Jie visada gyvena mūsų širdyse.

 

 Išlydėtoja Margarita