Nelengva rasti tinkamus žodžius kalbant apie mirtį.
Mano požiūris į mirties procesą susiformavo iš asmeninės patirties, prisilietus prie artimųjų išėjimo slėpinio, ir yra pagrįstas teosofiniu, filosofiniu, antropoteosofiniu požiūriu. Visu tuo noriu pasidalyti su žmonėmis, kuriems tai rūpi.
Reikia išdrįsti kalbėti apie mirtį kaip apie žmogiškąją patirtį, apie perėjimą. Nenoras arba baimė tai daryti, apmąstyti mirties slėpinį yra vienas didžiausių trukdžių, neleidžiančių tinkamai pasiruošti neišvengiamai tikrovei.
Esu atvira pokalbiams su išeinančio ar išėjusio žmogaus artimaisiais, ir pasiruošusi padėti jiems suvokti mirties, kaip perėjimo iš vieno pasaulio į kitą, procesą. Suprasdami, kaip viskas vyksta, mes galime labai padėti ne tik išėjusiai sielai, bet ir sau. Esu pasiruošusi pasidalyti žiniomis apie mirimo ir mirusiųjų palydėjimo kultūrą.
Išlydėtoja Margarita

Tas dalykas yra toks skaudus, kad jei būtų galimybė, labai norėčiau pakeisti. Bet argi įmanoma atsukti laiką?

Deja...

Priartėjus paskutinėms Mamos gyvenimo dienoms, kaip mokėdama ja rūpinausi, stengiausi suprasti, ko šiuo metu labiausiai ji trokšta. Tačiau matydama, koks jos kūnas išvargęs nuo ligų, jaučiau, kad Siela nebeilgai jame bus.

Mano Mama, pats mieliausias ir brangiausias man žmogus, manasis šviesuliukas, iš visų jėgų kovojo su virusu, kuris į jos apsilpusį kūną įsigavo ligoninėje po kojos amputacijos. Kad ir kaip medikai stengėsi pagydyti Mamą, supratome, jog jai liko paskutinis etapas – išėjimas iš gyvenimo.

Žmogaus gali nebepagydyti jokie vaistai, bet tai nereiškia, kad jam nereikia pagalbos ar paramos. Mama pasakė, jog nori namo. Tad parsivežiau ją ir buvau šalia, norėjau, kad jos gyvenimas būtų kuo patogesnis ir ramesnis. Nors likusių jos gyvenimo dienų skaičiaus padidinti aš negalėjau, visgi kai ką galėjau – pripildyti tas dienas pilnatvės pojūčio! Kad ji išeitų iš savo namų apsupta artimųjų, kad jai neliktų baimės, vienišumo ir išdavystės jausmo, o svarbiausia, kad nejaustų skausmo. Tai tikrai dėl jos padaryti galėjau. Kiekvienas iš mūsų yra vertas pagarbos ir paskutinių dienų kokybės. Kiekvienas.

Džiaugiausi kiekviena minute praleista kartu su ja. Nors buvo visko – ašarų ir juoko, bet slaugant namuose sielvartui nėra vietos. Reagavau į kiekvieną jos silpstančio kūno signalą ir stengiausi pildyti kiekvieną jos užgaidą ar vaikišką įnorį, palepinti kuo sveikesniu valgiu. Visai nebuvo sunku keisti sauskelnes ir patalus, statyti lašines ir atlikti kitus su slauga susijusius darbus. Būdamos kartu pasikalbėdavome apie gyvenimą, meilę, bet nevengėme aptarti ir laidotuvių detalių.

Slaugyti žmogų, kurį labai myli, nėra sunku. Pagalba sergančiam artimajam moko tarnystės, tačiau duoti tu gali tik tuomet, kai pats turi. Toks laikas man buvo, kai slaugiau Mamą, tuomet galėjau jai atiduoti savo meilę. Bet kas man buvo sunku – tai matyti jos kančias. Mama kentė didžiulius fantominius skausmus: jai skaudėjo koją, kurios nebuvo. Kentė tyliai, be aimanų ir dejonių. Kantriai. Kaip ir visą savo gyvenimą. Taip gali tik labai stiprios Dvasios žmogus. Ji buvo mano Angelas sargas. Tokia ir liko.

Jau antras mėnuo ji gulėjo lovoje, o jos būklė blogėjo. Mačiau, kaip mąžta jos gyvybė. Tačiau, nepaisant visko, kiekvieną atėjusį žmogų ji pasitikdavo savo miela šypsena, o palydėdavo šiltu švelniu žvilgsniu. Mama išlaikė aiškų ir blaivų protą iki paskutinės dienos. Naktimis budėdama ir vis vilgydama vandeniu išsausėjusias jos lūpas svarsčiau: iš kur žmoguje tiek stiprybės? Iki šiol skamba Mamos švelniai ištarti žodžiai: „Ritele, vandens“. Mudviem tas laikas buvo sklidinas pilnatvės. Namai tarsi prisipildė meilės, kurios anksčiau per skubėjimą, darbą ir rūpesčius nejautėme. Tai buvo atsisveikinimo laikas prieš būsimą išsiskyrimą. Kad ir laikiną.

Kai Mama nustojo valgyti, nes jos organizmas nebevirškino, o kiekvienas kąsnis kėlė tik kančias, aš tegalėjau vilgyti jos sukepusias lūpas vandeniu ir bent taip jai padėti. Mano mintys tuo metu blaškėsi tarp atsakomybės, pareigos ir nesupratimo: ar turiu teisę leisti jai badauti? Bet, kita vertus, ar turėčiau bet kokia kaina dar ilgiau tęsti jos kančias? Blaškiausi, nors ir žinojau, kad Mamai išgyti vilčių nebėra. Taip praėjo net dešimt dienų ir naktų. Iš bejėgiškumo naktimis verkiau kaip nuskriaustas vaikas.

Paskutinę naktį ji nuolatos prašė vandens. Agonija truko iki paryčių.

Ryte Mama užmigo ir daugiau nebepabudo, o vakare kartu su didžiule audra išėjo ir jos Siela. Buvau tuo metu šalia ir laikiau jos švelnias rankas, kažkada glosčiusias mane. Daugiau jau niekas manęs taip nebeglostys ir nebepaklaus su tokiu rūpesčiu: „Dukrele, kaip tu laikais?“

Iki šiol jaučiu gėlą širdy, kad atsisveikindama jai nepasakiau svarbiausių žodžių. Jei atsukčiau laiką atgal, pasakyčiau: „Aš Tave labai myliu, Mama“. Dar labai norėčiau atsiprašyti ir padėkoti tardama: „Žinau, kad atleidi, žinau, kad laimini. Ačiū Tau, Mama, kad buvai gera ir kilni, kad mokei mylėti žmones ir dorai gyventi, kad buvai tokia moteriška, bet kartu ir tvirta užklupus sunkumams. Mama, buvai man pavyzdys, kaip gerbti šeimos tradicijas ir puoselėti amžinąsias vertybes. Dėkoju už Tavo begalinę meilę ir vidinę gelmę. Už padovanotą gyvybę ir tikėjimą gyvenimo keliu. Už Tavo gerumo kupiną širdį, kuri padėjo man užaugti ir subręsti.“

Sudie

 

 Išlydėtoja Margarita