Pasidalinsiu keliomis Aleksandro Žarskaus mintimis iš jo naujos knygos PRISIJAUKINTI MIRTĮ.

"Gydytojas B. Siglas apie mirtį sako taip: mirties prigimtis nėra patologiška, t.y. nėra žudanti ar naikinanti. Mirtis yra dėl gyvybės ir dėka gyvybės. Visose senovinėse kalbose, o ir palyginti dar neseniai Vakarų kultūroje, mirtis buvo suvokiama kaip gamtinis ir būtinas reiškinys, netrikdantis įprastinės gyvenimo tėkmės.

Saulė nusileidžia tik tam, kad patekėtų. "

"Kinų kalboje nėra hieroglifo, reiškiančiom mirtis, taip, kaip ją dabar suprantame, tačiau yra hieroglifas reiškiantis prisikėlusio, atsinaujinusio žmogaus būseną. Mirtis, kaip ir kitoks tariamas blogis, gyvenimą daro įdomesnį ir suteikia daug privalumų, - ji reikalinga atsinaujinimui ir augimui. Dar ne taip seniai lietuviai sakydavo: duok, Dieve, mirti, bet neleisk pražūti. Mirtis ir pražuva buvo skirtingos sąvokos. "

"Kuomet mirtis suvokiama kaip išnykimas, o medicina išmoko valdyti mirtį, natūrali mirtis tapo ištęsta, lėta ir skausminga, o gyvybės tėkmė sulėtėjo: sutriko ir išėjimas, ir naujos gyvybės atėjimas.“

"Nykstant natūraliai mirčiai, mirtis tampa vis labiau valdoma."

„Visuomenės mastu susigrąžinti natūralią mirtį, ko gero, nebeįmanoma. Tačiau susigrąžinti ją asmeniškai sau, galima. Tereikia sugriauti gerovės visuomenėje paplitusią iliuziją ir pažvelgti tikrovei į akis: esu laikinas/laikina.“

" Perteklinių medicininių paslaugų ištęsta senatvė, vengimas kalbėti apie mirtį, ilgas merdėjimas reanimacijos palatoje, patys blogiausi dalykai, iškeliaujant į Anapus. Tai menkai sąmoningas arba visai nesąmoningas atsiskyrimas su fiziniu kūnu, dažnai to net nepastebint.“

„Kuomet paskutinės savaitės ar net mėnesiai praleidžiami ligoninėje, o tuo labiau reanimacijoje, - kur sąmonė slopinama nuskausminamaisiais ir raminančiais vaistais,- sąmoningesnio susivokimo sąlygos ir galimybės beveik išnyksta. Išeitis paprasta, bet šiais laikais labai neįprasta, ir todėl sudėtinga. Mirčiai reikia ruoštis iš anksto, nes, pasak anapusinio pasaulio tyrinėtojo ir knygų autoriaus prancūzų teologo F. Briuno (Francois Brune), įžengėme į naują žmonijos istorijos erą: gyvenimas po mirties nebėra tikėjimas, intuicija ar atskira nuomonė, bet teigiamo žinojimo dalykas.

Svarbu suvokti, kad ir išeinant, ir Anapus reikalingiausias dalykas yra šviesi sąmonė bei pasitikėjimas tuo, kas vyksta.“

„Namų aplinkoje išėjimas būna ramesnis, sąmoningesnis ir netrikdomas. Jei yra galimybė, geriau pačiam nevažiuoti ir artimųjų nevežti mirti į ligoninę.“