Nelengva rasti tinkamus žodžius kalbant apie mirtį.
Mano požiūris į mirties procesą susiformavo iš asmeninės patirties, prisilietus prie artimųjų išėjimo slėpinio, ir yra pagrįstas teosofiniu, filosofiniu, antropoteosofiniu požiūriu. Visu tuo noriu pasidalyti su žmonėmis, kuriems tai rūpi.
Reikia išdrįsti kalbėti apie mirtį kaip apie žmogiškąją patirtį, apie perėjimą. Nenoras arba baimė tai daryti, apmąstyti mirties slėpinį yra vienas didžiausių trukdžių, neleidžiančių tinkamai pasiruošti neišvengiamai tikrovei.
Esu atvira pokalbiams su išeinančio ar išėjusio žmogaus artimaisiais, ir pasiruošusi padėti jiems suvokti mirties, kaip perėjimo iš vieno pasaulio į kitą, procesą. Suprasdami, kaip viskas vyksta, mes galime labai padėti ne tik išėjusiai sielai, bet ir sau. Esu pasiruošusi pasidalyti žiniomis apie mirimo ir mirusiųjų palydėjimo kultūrą.
Išlydėtoja Margarita

Skaitydama paskaitas apie laidojimo kultūrą, daug kalbu apie mirtį. Vis dėlto geriau pagalvojusi, suprantu, kad apie gyvenimą kalbu dar daugiau. Nes gyvenimas – tai ir mirtis, o mirtis – irgi gyvenimo dalis.

Kai suvoki gyvenimo trapumą, imi jį labiau vertinti. Tuomet pradedi atskirti, kas turi tikrąją vertę. Viena vertus, supranti, kad viskas yra „memento mori“ (liet. atmink, kad mirsi), bet, kita vertus, susimąstai apie gyvenimo prasmę ir pradedi ieškoti pozityvumo. Mirtis gali būti puiki gyvenimo mokytoja ir bendrakeleivė siekiant išeiti be apgailestavimo.

Reikėtų nepamiršti, kad susidėlioti savo prioritetus ir išmokti savo pamokas gali tik iki tol, kol neperžengei slenksčio. Gali panaudoti savo laiką tikslingai: stebėti savo elgesį, vertinti santykius, turėti savo požiūrį į pinigus, meilę, aplinką. Tai reiškia – gyventi taip, kad kai ateis laikas, kai būsi pavargęs ir atlikęs savo darbus, ramiai ir be savigailos peržengsi paskutinį gyvenimo slenkstį.

 

Išlydėtoja Margarita