Daug yra apeigų, glaudžiai susijusių su ugnimi. Būtų gerai namuose visuomet turėti „grabnyčios“ žvakę, taip vadinama iš tikro vaško pagaminta ir pašventinta žvakė. Žmogui, jaučiančiam, kad paskutinė valanda netoli, artimieji gali pakviesti kunigą, jei šis buvo tikintis, ir tuo metu būtina uždegti žvakę, kuri degs visas tris paras iki laidotuvių ir taip apšvies kelią išeinančiai sielai. Kunigas – tai dviejų pasaulių tarpininkas, paruošiantis kelionei į anapus ir susitikimui su Dievu.

Laidojama paprastai trečią dieną, nes manoma, jog tuo metu siela jau atsiskiria nuo kūno. Pašarvojus kūną uždegamos 6 žvakės aplink mirusiojo karstą, tai ugnies ratas, kurį sudaro dvi žvakės prie galvos, dvi iš šonų ir dvi kojų gale. Taip prasideda ugnies degimas. Žmogus tame ugnies rate tarsi apsaugomas.

Taigi deganti žvakė – ugnis – atlieka apvalomąją, apsaugomąją ir šviesos funkcijas. Artimieji tuo metu nuolatos budi, meldžiasi už mirusiojo vėlę, keičia žvakes.

Šis budėjimas taip pat turi savo pavadinimą – tai budynės. Pašarvojus mirusiojo palaikai patenka į tam tikrą apsauginę apeiginę ritualinę erdvę – šarvonę. Žodis šarvojimas reiškia, kad žmogaus kūnas tarsi dedamas į šarvus, į tam tikrą apsaugos sistemą, kad būtų atskirti gyvųjų ir mirusiųjų pasauliai. Giesmės ir maldos – mūsų kreipimasis į Dievą, o raudos – bendravimas su mirusiuoju. Tai itin svarbi dvasinė ir kultūrinė laidotuvių dalis. Trijų dienų budėjimas prie velionio – sargyba. Tomis valandomis bręsta mūsų dėkingumas ir pasirengimas palydėti.

Tad papročiai, kurie turi savo dvasinę, religinę reikšmę, padeda žmogui išgyventi jausmus ir sulaukti artimųjų palaikymo.

Išlydėtoja Margarita