Jūra kiekvienam iš mūsų gali asocijuotis su skirtingais dalykais. Ji visąlaik keičiasi – kartais labai rami, o kartais grėsmingai įsišėlstanti. Jūra – kaip ir mūsų gyvenimas – nenuspėjama.

Todėl vieniems jūra – tai vasara, poilsis, pramogos ir džiaugsmas. Kitiems – tai susikaupimo vieta, kur ateiname, kai norime pabūti vieni ar reikia ką nors apmąstyti…

Tačiau ypač traukia prie jūros, kai širdyje sunku, o galvoje per daug minčių. Tuomet ilgai žvelgiant į horizontą tarsi pasidaro lengviau.

 

Dažnai prisimenu vasaros rytus, kai dar buvau vaikas. Su mama atvykdavome į Smiltynę anksti, ten beveik nebūdavo žmonių. Vanduo ramus ir be galo skaidrus. Nusimetusi basutes ir brisdama į vandenį dar ilgai matydavau smėlį po kojomis. Toks tyrumo jausmas, kurį sunku nusakyti žodžiais.

Man jūra tokia buvo, tokia ir liks.

 

Pastaruoju laiku vis daugiau žmonių savo artimųjų pelenams renkasi ne kolumbariumą ar žemę, o jūrą.

Patys artimiausieji laiveliu nuplaukia toliau nuo kranto, ištaria atsisveikinimo žodžius ir atiduoda pelenus jūrai. Vėliau jau prisimindami pasakoja, kad tai buvo labai gražus, jautrus ir prasmingas atsisveikinimas.

Esu girdėjusi ne vieną jautrią istoriją, kuomet artimieji dalijosi, jog atėję prie jūros jie visad prisimena savo žmogų.

Klausydamasi tokių pasakojimų, suprantu jų pasirinkimą.

Tačiau kartu pagaunu save galvojant apie kitą šios istorijos pusę.

Jei praėjus kažkuriam laikui pelenų barstymas jūroje taps dažniausiu atsisveikinimo būdu, ar tai kaip nors pakeis mano santykį su jūra? Ar ji virs bendra didžiule atminimo vieta?

Suprantu, kad kai kuriems žmonėms nereikia konkrečios vietos, kur jie galėtų ateiti. Jiems, netekusiems artimojo, jūra gali būti labai graži paleidimo vieta. Ji neturi tvoros, kapo ribų, akmens, datos. Tai gali būti labai paguodžianti mintis – ypač tam žmogui, kuris nenori kapo kaip pareigos, nenori vietos, kurią reikia prižiūrėti, nenori gedulo ir prisirišti prie žemės lopinėlio.

Kitiems, priešingai, labai svarbu žinoti, kur ilsisi jų artimasis ar artimieji. Svarbu žinoti, kur galima ateiti, uždegti žvakutę, padėti gėlių ar tiesiog pabūti maldoje. Jiems svarbi vieta, į kurią gali nuvažiuoti ar atsivesti savo vaikus, gal kada nors ir anūkus, ir papasakoti apie žmones, kurie buvo prieš mus. Tai tarsi šeimos istorijos ir atminimo konkretus taškas, ryšys tarp kartų. Jiems jūra atrodo per didelė, per plati ir per daug priklausanti visiems, kad galėtų ją vadinti sava atminimo vieta.

Ir kuo daugiau apie tai galvoju, tuo mažiau turiu aiškių atsakymų.

Yra daug skirtingų būdų mylėti, paleisti, prisiminti.

Todėl šiandien nieko neteigiu, tiesiog noriu jūsų paklausti.

Ką jūs manote apie pelenų išbarstymą jūroje?

Ar norėtumėte tokio atsisveikinimo sau ar savo artimajam? Kas mums, iš tiesų, yra atminimas?

Labai įdomu išgirsti jūsų mintis.

 

Išlydėtoja Margarita

Vakar mano vyrui paskambino senas pažįstamas. Žmogus, su kuriuo kadaise jis daug darbų nudirbo kartu. Tikrai geros širdies žmogus. Iš tų, kurį prisimindama visad pagalvoju, kiek daug padarė gero kitiems.

Tačiau šįkart skambutis buvo kitoks. Jo žinia buvo netikėta – gydytojai, atlikę tyrimus, konstatavo, kad laiko jam likę gerokai mažiau, nei norėtųsi. Taigi, ta liga nepalieka erdvės ateities planams.

Po tokios žinios ateina liūdesys. Pirmiausia dėl žmogaus.

Bet netrukus pagavau save galvojant, kad jis gyveno gražų gyvenimą. Turiningą. Pilną žmonių, prasmingų darbų, patirčių, pagalbos kitiems. Ir tuomet tampa aišku, kad svarbu ne tai, kiek ilgai mes gyvename, o kaip jį praleidome – tai daug svarbiau.

Ir tada pagalvojau apie savo pačios gyvenimą. Ar esu patenkinta tuo, kaip gyvenu? Ar pakankamai myliu ir branginu šalia esančius? Ką kaupiu – šviesius prisiminimus ar rūpesčius? Ar pirmumą teikiu tam, kas svarbu, ar tam, kas patogu? Ar palikčiau ką gražaus ir prasmingo, jei staiga išeičiau? Ir koks mano pėdsakas liktų žmonių širdyse?

Kiek dalykų vis atidedame… Paskambinsiu kitą savaitę. Susitiksime, kai bus mažiau darbų. Užsuksiu, kai atsiras laisvas vakaras.

Mes dažnai gyvename taip, lyg rytojus mums būtų garantuotas. Lyg žmonės, kuriuos mylime, visuomet bus šalia ir mes spėsime pasakyti, aplankyti, apkabinti, susitaikyti. Lyg mums kas būtų pažadėjęs, jog laiko dar bus.

O juk niekas mums to nežadėjo.

Ir tada, kas dar vakar buvo savaime suprantama, pamatai kitaip.

Todėl vakar parašiau savo geriausiai jaunystės draugei. Tai draugystė, kuri niekur nedingo, tik paskendo kasdienybės rūpesčiuose. Labai seniai matėmės. Vis atsirasdavo kažkas svarbiau.

Pakviečiau ją arbatos.

Ir pagalvojau, kad kartais gyvenime kito atsiųsta žinia gali priminti apie gyvenimo pilnatvę, kurią kuriame patys. Paprastais dalykais, kuriuos lengva atidėti rytojui.

Kai vis dar galime paskambinti šiandien, o ne kada nors. Kad šalia žmogus, su kuriuo smagu gerti arbatą. Kad galiu išeiti pasivaikščioti ar planuoti atostogas. Kad gera grįžti namo. Matyti mylimus veidus, išgirsti pažįstamus balsus. Pabūti kartu. Tiesiog pasikalbėti.

Kito žinia gali priminti apie laimę – apie tai, kiek daug turiu šiandien ir tuo pasidžiaugti.

 

Išlydėtoja Margarita

Šiandien dienraštyje „Klaipėda“ pasirodė interviu su mano vyru.

Laidojimo paslaugų srityje esame kartu jau ne vienerius metus, todėl gerai žinau, kiek daug tikrumo, patirties ir širdies yra tame, ką jis daro kasdien. Žinau, kad už kiekvieno jo žodžio slypi ne skambios frazės, o tikri darbai, tikros istorijos ir nuoširdus atsidavimas žmonėms. Ne kartą mačiau, kaip pagalba žmogui jam tampa svarbesnė už asmeninį patogumą ar naudą.

Jau daug metų einame šiuo keliu kartu. Ir kuo toliau, tuo labiau suprantu, kokia prasminga yra mūsų bendrystė. Esame tarsi viena komanda: vyras rūpinasi organizavimu, praktiniais ir techniniais laidotuvių klausimais, o aš dažniau būnu šalia žmogaus jo vidinėje kelionėje – konsultuoju, išklausau, palydžiu, padedu ieškoti ramybės ir prasmės netekties akivaizdoje.

Šioje srityje jis man tapo žmogumi, iš kurio daug mokiausi ir vis dar mokausi. Iš jo mokausi, kokia svarbi yra pagarba, jautrumas ir žmogiškumas šiame kelyje. Jo gebėjimas išlikti tikru net sunkiausiomis akimirkomis man iki šiol yra pavyzdys. Kasdien matau, su kokiu atsidavimu jis lydi žmones jų skausmo ir atsisveikinimo kelyje.

Kadangi pati esu išlydėtoja, man labai brangu šalia turėti žmogų, su kuriuo mus jungia tas pats požiūris, tos pačios vertybės ir noras padėti kitiems. Abu tikime, kad net ir sunkiausiomis gyvenimo akimirkomis žmogui labiausiai reikia ne skubėjimo ar formalumų, o supratimo, pagarbos ir žmogiško ryšio.

Todėl džiaugiuosi, kad galime eiti šiuo keliu kartu – būti šalia žmonių tada, kai jiems skauda labiausiai, ir palikti kuo daugiau šviesos ten, kur jos tuo metu labiausiai reikia.

Išlydėtoja Margarita

 

 

Nuotraukoje V. Volovnik

Foto Margaritos Volovnikienės

Skaityti straipsnį:

„Amžiaus vartai“ mini 30-metį: atskleidė, ko po laidotuvių labiausiai gailisi artimieji

Šiandien žmonės dažnai skuba ne tik gyventi, bet ir atsisveikinti, pastebi Klaipėdos laidojimo namų „Amžiaus vartai“ padalinio vadovas Vladimir Volovnik. Pasak jo, po laidotuvių artimieji dažniausiai gailisi ne priimtų sprendimų – labiausiai skauda, kad atsisveikinimui jie skyrė per mažai laiko.

„Vis rečiau išlaikoma trijų parų atsisveikinimo tradicija, nors šis laikas buvo sugalvotas ne be reikalo. Jis labai svarbus ne tik mirusiojo pagerbimui, bet ir patiems artimiesiems – tam, kad jie galėtų priimti netektį“, – pastebi jis.

30 metų Klaipėdoje veikiančių laidojimo namų padalinio vadovas sakė, kad sukaupta patirtis padėjo aiškiai suprasti ir tai, kas svarbiausia oriam atsisveikinimui.

Atsisveikinimas vykdavo namuose

Prisimindamas veiklos pradžią, V. Volovnik pasakojo, kad prieš tris dešimtmečius laidotuvių organizavimas Lietuvoje atrodė visiškai kitaip.

„Kai pradėjome šią veiklą, Klaipėdoje dar nebuvo privačių laidojimo paslaugas teikiančių įmonių. Artimieji laidotuves dažniausiai organizuodavo savo jėgomis“, – prisiminė jis.

Tuo metu trūko ne tik paslaugų, bet ir atsisveikinimo erdvių, todėl velioniai dažnai būdavo šarvojami namuose, darbovietėse ar net teatruose. Gerokai kuklesnis buvo ir laidojimo reikmenų pasirinkimas – nuo aprangos iki karstų.

Per tris dešimtmečius, pašnekovo teigimu, pasikeitė ne tik laidojimo kultūra, bet ir žmonių požiūris į netektį.

„Šiandien artimieji dažnai skuba kuo greičiau suorganizuoti laidotuves ir užbaigti visus rūpesčius. Tačiau užslopintas gedulas anksčiau ar vėliau vis tiek prasiveržia – kartais net po dvidešimties metų“, – sakė V. Volovnik.

Apie mirtį vis dar bijome kalbėti

Nors visuomenė tampa vis atviresnė įvairioms jautrioms temoms, kalbėti apie mirtį Lietuvoje vis dar dažnai vengiama. Ši tema daugeliui išlieka nejauki, todėl pokalbiai apie netektį ar pasiruošimą paskutinei kelionei neretai atidedami.

„Atviri pokalbiai gali padėti artimiesiems išvengti papildomos įtampos ir suteikti daugiau ramybės sunkiu metu. Anksčiau vyresnio amžiaus žmonės šiam gyvenimo etapui ruošdavosi atsakingai – iš anksto aptardavo savo paskutinius norus, pasirūpindavo apranga ar net palikdavo konkrečius pageidavimus dėl laidotuvių organizavimo“, – pasakojo Klaipėdos laidojimo namų „Amžiaus vartai“ padalinio vadovas.

Pašnekovas pastebi, kad šiandien pamažu atsiranda vis daugiau iniciatyvų, skatinančių apie netektį kalbėti atviriau ir drąsiau. Jis taip pat ragina apsvarstyti galimybę, apie kurią vis dar žino ne visi, – išankstinę laidotuvių organizavimo sutartį su laidojimo paslaugas teikiančia įmone. Tokia sutartis leidžia žmogui iš anksto išreikšti savo norus, o artimiesiems netekties akivaizdoje suteikia daugiau aiškumo, ramybės ir padeda išvengti dalies organizacinių ir finansinių rūpesčių.

„Manau, kad išankstinis pasiruošimas nėra niūrus ar bauginantis sprendimas – tai atsakingas požiūris į savo artimuosius ir pagarba jiems ateityje“, – teigė jis.

Išmoko branginti kiekvieną dieną

V. Volovnik atvirai pripažino, kad dirbti ten, kur kasdien susiduriama su žmonių netektimi ir skausmu, gali ne kiekvienas. Vis dėlto, anot jo, būtent šis darbas išmokė labiau vertinti laiką su artimaisiais ir džiaugtis kiekviena akimirka.

Laidojimo namų padalinio vadovas sakė, kad vienas didžiausių mitų apie šį darbą – įsitikinimas, jog visa veikla orientuota tik į finansinę naudą. Žmonės dažnai nemato, kiek atsakomybės, pasirengimo ir žmogiško jautrumo reikalauja pagalba netektį išgyvenančioms šeimoms.

„Manau, svarbiausia šiame darbe išlaikyti nuoširdų norą padėti žmonėms. Būtent žmogiškumas, empatija ir pagarba žmogui leidžia neprarasti jautrumo net ir kasdien susiduriant su netektimi, skausmu ir labai pažeidžiamais žmonėmis“, – atvirai pripažino vyras.

Paklaustas, ką per 30 metų suprato apie atsisveikinimą su žmogumi, jis atsakė paprastai.

„Svarbiausia, skirtas laikas žmogui, pagarba jo gyvenimui ir nuoširdus artimųjų buvimas kartu paskutinėje kelionėje. Atsisveikinant patariu neskubėti. To laiko sugrąžinti nebebus įmanoma“, – sakė Klaipėdos laidojimo namų „Amžiaus vartai“ padalinio vadovas V. Volovnik.

 

Šaltinis : klaipeda.diena.lt inf. 

 

Nuolat susidurdama su panašiomis žmonių problemomis vis pagalvoju, kad reikėtų man bent trumpai parašyti apie tai – tik šįkart ne tiek apie mirtį, kiek apie dalykus, kurie gali nutikti po jos mirusiojo artimiesiems. Tačiau, kaip dažnai būna, vis suabejoju – kamgi kalbėti apie nemalonius dalykus ir kažkam sugadinti nuotaiką, kai ir taip visiems sunku.

Vis dėlto kartais jau po laidotuvių sutikusi žmones ir pasikalbėjusi suprantu, kad turėjau jiems apie tai bent užsiminti…

Pasidalinsiu viena iš daugelio istorijų. Tikra, realiai nutikusia. Tiesiog, kaip kartais atsitinka gyvenime.

Neseniai vienai moteriai teko palaidoti brolį, nes nebuvo daugiau kam tuo pasirūpinti – su žmona jis jau seniai nebegyveno kartu. Broliui buvo tik 56-eri. Tačiau sustojo jo širdis. Tai nutiko staiga ir, žinoma, nelauktai. Niekas to nesitikėjo.

Kaip jau minėjau, brolis jau daug metų negyveno kartu su žmona. Kiekvienas iš jų buvo susikūręs savo gyvenimą ir kitus santykius.

Moteris man papasakojo, kad tėvai jiems su broliu buvo palikę butą. Didelį, pačiame miesto centre. Ji ten ir gyveno. Tad tikėjosi, kad dabar, broliui mirus, jo dalis liks jai ir ji toliau gyvens tėvų namuose.

Tačiau netrukus po laidotuvių pas ją atėjo buvusi brolio moteris. Pasirodo, oficialiai ji vis dar tebebuvo jo žmona, nes brolis nebuvo susitvarkęs skyrybų dokumentų. Ir pareikalavo savo dalies – pusės buto, kuris dabar pagal paveldėjimo teisę priklauso ir jai. Juk pagal įstatymą ji – teisėta sutuoktinė. Vadinasi, ir brolio buto dalies paveldėtoja.

Ir tuomet šalia gedulo prisidėjo nežinia… Kas dabar bus? Ar nereikės parduoti ir išeiti iš tėvų namų, kad atsiskaitytų su ta moterimi, pagal dokumentus teisėta žmona? Netekusi brolio, sesuo neteko ir tėvų namų…

Pasakodama savo istoriją moteris tarsi norėjo priminti, kad gyvenimas kartais parodo, jog toks nerūpestingumas – „ai, susitvarkysiu kada nors, bus dar laiko“ – gali turėti labai liūdnas pasekmes. Kita vertus, juk niekas nesiruošia mirti, ypač kai tau tik kiek per penkiasdešimt.

Vis dėlto kartais gyvenime nutinka ir tai, ko nesitikime. Ir tai, ką buvome atidėję pagalvoti „vėliau“, gali kainuoti labai brangiai.

*

Taip, tikrai sutinku, kad kalbėti apie mirtį dažniausiai nejauku. Atrodo – dar ne laikas, dar per anksti, dar spėsime.

Tačiau išgirdę tokių istorijų suklūstame ir susimąstome – juk pasirūpinti ir susitvarkyti dokumentus, vadinasi, apsaugoti ir rūpintis tais, kuriuos mylime, kurie mums brangūs ir artimi.

 

Išlydėtoja Margarita

Su Albertu (vardas pakeistas) susipažinau, kai savanoriavau hospise. Ten jį kartkartėmis aplankydavau.

Vieną rytą atėjusi radau jį verkiantį. Slaugytoja paaiškino, kad naktį mirė jo palatos kaimynas. Mirtis dažna viešnia hospise, tačiau šįsyk Albertą tai ypač paveikė. Veikiausiai jam nedavė ramybės klausimas – kieno gi dabar bus eilė?

Pasiūliau Albertui išeiti į hospiso vidinį kiemelį ir pasivaikščioti. Padėjau jam apsirengti. Taip po truputį pradėjome kalbėtis. Albertas prasitarė, kad nors slaugytojos čia visos tikrai geros, nuoširdžiai juo rūpinasi, bet jis vis tiek jaučiasi labai vienišas.

– Žinai, žmonės čia geri, rūpestingi, visad švarūs patalai ir vaistai laiku, nepagaili ir šilto žodžio pasakyti… Tik mano slaugytojoms labai trūksta laiko, jos neturi kada tiesiog prisėsti, pabūti, paklausyti… – pasakojo man hospiso gyventojas Albertas.

Išėję į kiemelį, kiek pasivaikščioję, prisėdome ant suoliuko. Jau nurimęs ir atsipalaidavęs Albertas tęsė pasakojimą, tik dabar apie sūnų, jo šeimą. Pastebėjau, kaip tuo metu sužibo jo akys. Jis prisiminė anūkus ir ką sūnus dirba. Paminėjo ir tai, kad sūnus retkarčiais aplanko tėvuką. Tik ir vėl Alberto nuotaika pasikeitė, tyliai su liūdesiu toliau jis pasakojo:

– Jaunystėje labai daug dirbau, tokie laikai buvo, kitaip negalėjau… Ir dabar kartais vis pagalvoju, gal sūnus dėl to retai aplanko, gal jaučia nuoskaudą, kad jam mažai laiko skyriau…

Tačiau jo balse nebuvo nė lašo kartėlio, jis nekaltino, o šiltai ir su meile minėjo sūnų. Tarsi širdyje būtų ramiai priėmęs viską, kas išgyventa. Ir tuomet pridūrė:

 – Atiduočiau viską, kad tik dar kartą ateitų, kad galėtume ramiai iš širdies pasikalbėti.

Tą šiltą pavasario dieną šnekučiuodamasi su Albertu susimąsčiau: „Kada mes, kažkada buvę vaikai, iš tikrųjų suaugame? Ar tada, kai sukuriame savo šeimą? O gal tada, kai pradedame savarankiškai uždirbti savo reikmėms pinigų ir gebame save išlaikyti? Ar kai susilaukiame savojo vaiko? O gal mes suaugame, nustojame būti vaikais tik tada, kai išmokstame prisiimti atsakomybę už savo gyvenimą, nekaltinti tėvų dėl savo nesėkmių, neturėti jiems pretenzijų ir nuoskaudų, kai išmokstame pripažinti ir gerbti savo tėvus tokius, kokie jie yra? Veikiausiai tik tai supratę ir išmokę mes parodome, kad esame subrendę ir atradę ryšį su savimi, savo šaknimis. Juk tėvai darė tiek, kiek galėjo, ir taip, kaip suprato tuo metu. Mūsų tėvai buvo tokie, kokie galėjo būti – su savo klaidomis ir savo ribomis, nubrėžtomis jų gyvento laikmečio.“

Vis pasvarstau, kad gyvenimo pabaigoje žmonėms šalia puikios medicininės priežiūros dar labai svarbu, kad juos išklausytų, išgirstų tie, kuriuos jie myli, – jiems reikia ryšio, to patvirtinimo, to vidinio pojūčio, kad jų gyvenimas nebuvo beprasmis. Kartais vienišumas nereiškia, kad šalia nėra žmonių. Greičiau tai ilgesys – širdis ilgisi savų, artimų žmonių.

Kaip dažnai mes patys vis atidedame tuos pokalbius. Susimąstykime, kol dar yra laiko, kol dar turite tokią galimybę…

Išlydėtoja Margarita

Ilgais žiemos vakarais pradėjau skaityti knygą apie laidojimo verslą Amerikoje. Joje autorė atvirai pasakoja tikras istorijas, kaip visa tai organizuojama šioje gan tolimoje mums tiek geografiškai, tiek kultūriškai šalyje.

Tiesa, turiu prisipažinti, kad jei man kas nors jaunystėje būtų pasakęs, jog kažkada, sulaukusi brandaus amžiaus, savo noru skaitysiu tokias knygas – būčiau pasukiojusi pirštą prie smilkinio ir nė už ką nepatikėjusi. Tačiau dabar miegamajame ant stalelio prie lovos guli dar kelios labai panašios ar netgi tos pačios temos knygos. Dabar man tai visiška norma, nes ta tematika mane domina. Netgi labai 🙂

Vis dėlto man svarbu ne tiek literatūra, o kai kas kita…

Pradžioje mano minėtos knygos viename iš skyrių autorė dalijasi mirusiojo kūno paruošimo triukais – tai yra kaip užmerkti akis, užčiaupti burną ir panašiai. Šitai skaitydama negalėjau liautis galvojusi: „Na jau ne, aš visai nenorėčiau, kad iš manęs kas nors taip tyčiotųsi, kai būsiu mirusi…“

Kadangi tos mintys vis nedavė ramybės, paskambinau kolegai, kad pasitikslinčiau, kaip pas mus tai atliekama, ar kas nors panašaus vyksta. Ačiū Dievui, jis mane nuramino.

Tačiau vis tiek nusprendžiu pasikalbėti su vaikais. Pasakiau: „Jau kokia buvau, tokią ir palikite… Prabočykit, atleiskite už viską, bet kai ateis laikas – šiukštu nesiūkit man burnos ir neklijuokit akių. Jei bus nejauku žiūrėti – užmeskit drobulę, ir baigtas reikalas. Paprasta, greita ir be papildomų „rankdarbių“.“

Ir dar, pagalvojau – gal visai nebloga idėja būtų prisėsti ir tropniai, tiksliai viską suriktavot, surašyti: kaip ir kur norėčiau būti palaidota, kokios laidotuvės man labiausiai patiktų ir taip toliau. Kad vaikams tą dieną būtų mažiau spėliojimų, dvejonių ir streso.

Iš savo patirties žinau, kad yra žmonių, kuriems visiškai tas pats, kas su jais bus po mirties. Tačiau yra ir tokių, kurie labai aiškiai žino: kokių laidotuvių, kokios muzikos ar net nuotaikos norėtų tą paskutinę dieną.

„O jūs – ar esate apie tai pagalvoję?“

 

Išlydėtoja Margarita

Neseniai kalbėjausi su žmogumi apie mirtį, atsisveikinimą ir tai, kaip mes palydime savo artimąjį, kaip išgyvename kartu su juo paskutines gyvenimo valandas. Pokalbio metu paminėjau, kad dabar, atėjus tam ypatingam gyvenimo etapui, jau yra išlydėtojos, arba kitaip – mirties dulos. Tai išgirdęs mano pašnekovas nustebo. Ne mažiau nustebau ir aš, nes jis, laidojimo paslaugų srityje dirbantis ne vienus metus, iki šiol nebuvo girdėjęs apie tai. Ir supratau, kad net ir tie, kurie kasdien susiduria su mirtimi ir laidojimo apeigomis, nelabai žino ar susimąsto, jog būtina mirusįjį ne tik išlydėti į amžiną poilsio vietą, lygiai taip pat svarbu ir iki mirties – tai yra išėjimo – momento mirštantįjį palydėti, suteikti jam visokeriopą pagalbą.

Taigi, tas trumpas pokalbis man sukėlė daug minčių. Pirmiausia, kad netgi laidojimo srityje dirbantys specialistai dar gali būti negirdėję apie išlydėtoją. Vadinasi, ta pagalba, kurią ji gali suteikti, nėra plačiau žinoma. Taip pat reikia pripažinti, kad apie mirtį ar pasirengimą laidotuvėms kalbame mažai ir nenoriai, tačiau apie patį mirimo procesą – dar mažiau. Tuo labiau vengiame paliesti žmogiško buvimo šalia prasmę, kai jau nebereikia nei vaistų, nei gydymo, kai svarbiausia yra išklausyti, palaikyti ir padėti oriai atsisveikinti.

Būtent šiuo momentu tiek mirštančiajam, tiek jo artimiesiems reikia išskirtinės pagalbos, kurią ir gali suteikti mirties dula arba išlydėtoja.

Nuotrauka Kristinos Norbutienės

 

Esu išlydėtoja Margarita, jau daugelį metų padedu ramiau priimti tai, kas neišvengiama, ir oriai pasitikti paskutines gyvenimo valandas. Artėjanti mirtis gali būti itin bauginanti, trikdanti, todėl manau, kad nė vienas žmogus neturėtų sutikti ją vienišas ar paliktas be artimųjų rūpesčio. Būtent šiuo – ypatingu – žmogaus gyvenimo momentu aš matau savo veiklos, teikiamos pagalbos didžiulę prasmę.

Pagalba mirštančiajam, besirengiančiam palikti šį pasaulį, man yra daug daugiau nei profesinis kelias – tai yra mano pašaukimas, kuris atveria gilias vidines patirtis ir suteikia jėgų šiai ypatingai tarnystei kitam žmogui.

Esu sukaupusi žinių apie senąsias mirimo ir mirusiųjų palydėjimo tradicijas, sąmoningai puoselėju pagarbią ir gyvą laidojimo kultūrą Lietuvoje. Savo veikla, teikiama pagalba siekiu kurti saugią, palaikančią erdvę, kad žmogus ir jo artimieji suprastų, kas vyksta, kad išbūtų šiame jautriame procese, patirtų jo gelmę ir atrastų jiems tinkamiausius sprendimus.

Būdama su mirštančiuoju, artėjant paskutinėms jo gyvenimo valandoms į pabaigą, padedu jam išreikšti, išsigryninti, kaip jis norėtų praleisti likusį gyvenimo laiką. Tomis dienomis ar valandomis esu jam tarsi psichologinė užuovėja ir atrama, padedu apmąstyti ir pasakyti ar perduoti artimiesiems – kokio atsisveikinimo ir laidotuvių jis norėtų. Laidotuvės man yra didis ir prasmingas ritualas – nors ir nelengvas, tačiau turintis gilią ugdančią ir gydančią reikšmę visiems dalyviams.

Atėjus atsisveikinimo metui rūpinuosi palydėjimo procesu, kartu su artimaisiais planuoju atsisveikinimo ceremoniją. Visą laiką būnu šalia, kad palaikyčiau artimuosius, kad padėčiau jiems priimti šią skaudžią, bet neišvengiamą netektį.

Artimojo mirtis, palydėjimas ir gedėjimas – tai laikotarpis, kai esame ypač pažeidžiami. Suprasdama šio proceso jautrumą, esu pasirengusi atviriems pokalbiams – pasirengusi išklausyti, padėti ir suteikti atramą, kuri reikalinga pereiti visus šiuos etapus.

Esu išlydėtoja, tad galiu ir moku padėti žmogui pereiti į kitą pasaulį – mums, gyviesiems, nežinomą, bet neišvengiamą. Kai žmogus gimsta, jį pasitinka pribuvėja, o kai žmogus pradeda skaičiuoti paskutines valandas, jam reikia išlydėtojos, kuri jį paremtų, palaikytų baigiant žemiškąją kelionę.

Į mane galima kreiptis bet kuriame mirimo, palydėjimo ar gedėjimo etape.

 Išlydėtoja Margarita

Yra pokalbių, kurie paliečia. Šis – būtent toks.

Turėjau progą dalyvauti imant interviu iš rašytojo, etnologo Aleksandro Žarskaus – žmogaus, kurio ramus kalbėjimas slepia didžiulį žinių, patirties ir vidinės tylos pasaulį. Džiaugiuosi, kad gyvenimas leidžia sutikti tokių žmonių.

Pokalbį jautriai ir profesionaliai užrašė Vilma Bratkauskaitė – jos dėka mintys sugulė į tekstą, kuriuo dabar galiu pasidalinti ir su jumis.

Aleksandras Žarskus. Nuotrauka Kristinos Norbutienės

Mirties ir gyvenimo slėpiniai, senosios Vėlinių, kitaip – Ilgių tradicijos bei jų prasmė šiandieniam žmogui – tai temos, apie kurias itin jautriai ir įtaigiai kalba rašytojas, etnologas Aleksandras Žarskus. Ilgametis lietuvių papročių ir pasaulėžiūros tyrinėtojas savo darbuose gilinasi į žmogaus ryšį su protėvių palikimu, švenčių apeigų simboliką bei gyvenimo kelio prasmę. Su juo kalbamės apie tai, ką mums šiandien reiškia Vėlinės, kaip senovėje buvo suvokiama mirtis ir kokią vietą ji užima žmogaus dvasiniame pasaulyje.

A. Žarskus pasakoja, kad mirusiųjų paminėjimo šventė turėjo du pavadinimus: Vėlinės ir Ilgės. Vėlinės yra skirtos daugiau kūnui ir siejasi su liūdesiu, o Ilgės – sielai, jos ilgesiui kažko tolimo, bet iki širdies skausmo artimo. Tai Amžinosios tėvynės ilgesys. Liūdesys ir ilgesys eina kartu. „Šviesėja liūdesys – gilėja ilgesys ne šio pasaulio“ (A. Puišytė). „Ilgės, kaip ir siela, buvo primirštos. Bažnyčioje jos tapo Visų Šventųjų švente. Kai lieka tik Vėlinės, lieka vien tik liūdesys. Ilgių šventė buvo apie tai, kaip reikėtų nugyventi, kad gyvenimas būtų prasmingas. Pamiršus Ilges, galima pamiršti ir Vėlines, kaip jau atsitiko Vakarų kraštuose. Vėlinės, ko gero, gali tapti Helovynu. Tokius pokyčius galima vadinti pasaulėjimu, kai žmogus vis labiau pamiršta savo kilmę ir kas jis yra“, – savo mintimis dalijasi A. Žarskus.

„Mūsų protėviai gyveno daugiau pajauta. Jų mąstymas buvo konkretus, panašiai kaip vaiko. Anų laikų žmonių gyvenimas buvo daugiau tikrų, gyvai patiriamų daiktų pasaulyje. Mūsų protėviai savo mąstymu ir suvokimu buvo panašūs į vaikus. Jie gyveno tuo, ką patiria, tuo, ką pajaučia, mato. O šiuolaikinis žmogus labiau gyvena abstrakčių žodžių, sugalvotų idėjų bei minčių pasaulyje, kuris yra iliuzinis ir yra tiktai jo galvoje“, – kalba tyrinėtojas.

„Daugumoje senųjų tautų išlikę seni padavimai, kuriuose pasakojama apie tuos laikus, kai žmogų su dangumi jungė auksinis siūlas, kuris reiškė ryšį su anapusiniu pasauliu. Paskui jis nutrūko. Ir dabar tą siūlą, vaizdžiai sakant, reikia surišti. Tam skirta religija, kuri suprantama gana įvairiai. Religija – lotyniškas žodis. Romėnai dar atsiminė, kokia yra tikroji religijos prasmė – atstatyti nutrūkusį ryšį. Žodis religio susideda iš priešdėlio re ir veiksmažodžio ligare. Priešdėlis re reiškia at, atstatyti, atkurti, o veiksmažodis ligare reiškia surišti. Išeina, kad religijos esmė yra nutrūkusio ryšio atstatymas.“

Kyla klausimas, kodėl šių laikų žmonės pamiršo senuosius papročius, kodėl jie išnyko?

A. Žarskus teigia, kad mes juos pamiršome, nes nebesuprantame jų esmės. „Anksčiau žmonės suvokdavo savo papročių ir ritualinių veiksmų prasmę. Vykstant pasaulėjimui, nutolimui nuo Anapusybės, prasmė pradėjo nykti. Kai prasmė pamirštama, paprotys, vaizdžiai sakant, lieka sausas ir trapus. Jis kurį laiką dar kartojamas be prasmės, bet pamažu pradeda byrėti, menkėti ir visai subyra, išnyksta. Todėl atgaivinti papročius reikia nuo esmės ir prasmės suvokimo: kas juose yra sudėta, ką jie išreiškia, – pasakoja tyrinėtojas. – Ir vis tik mes nebeatkartosime tokių papročių, kokie buvo anksčiau. Buvo visai kitokios gyvenimo sąlygos, žmogus gyveno daugiau gamtoje, jis kiekvieną pavasarį bėrė grūdą į dirvą, tas grūdas mirdavo, o daigas išdygdavo, išaugdavo, subręsdavo, o rudenį juos pjaudavo. Tai visas gyvybės – gimimo ir mirties – ciklas. Ir visa tai žmogus matė, tame dalyvavo, visa tai jautė, visa tai buvo gyva. Dabar mes gimstam, gyvenam ir mirštam ant asfalto, kartu pamažu  persikeliame gyventi į ekranus. <…> Išsiskleisti kažkur tiems papročiams nebėra sąlygų: gyvensena kita – tie butai, tie narveliai. Anksčiau buvo sodyba – daug vietos ir ten gali visokias apeigas suruošti ir atlikti. Dabar įkišamas žmogus į šarvojimo salę, kur daug kas sureguliuota. Dabartinio žmogaus požiūris į pasaulį, į gyvenimą, į gamtą ir žmogų yra gerokai pasikeitęs. Mes nutolstam nuo esmės pajautimo.“ Pasak A. Žarskaus, norint suprasti dalykus, kokie jie yra iš tikrųjų, reikia suvokti, kad viskas susideda iš dviejų pagrindų: esmės ir formos, arba kitaip – pavidalo. Forma, pavidalas yra tai, kas matoma. Esmės mes nematome, bet esmė yra svarbiau ir nuo jos, galima sakyti, viskas priklauso. Atskirti esmę nuo formos yra labai svarbu. Mums reikia sugrįžti prie esmės. Tiesiog vėl atrasti, kad viskas yra ne šiaip sau, bet turi prasmę ir paskirtį.

Ir kaip vis dėlto prie jos grįžti? „Žmogus turi panorėti. Jam turi šitas dabartinis gyvenimo būdas tiesiog nebepatikti“, – atsako A. Žarskus. – Kai žmogus nebemato prasmės, jis pradeda jos ieškoti. Žmogus yra tokia būtybė – sąmonė, kuri gali viską sureikšminti ir nureikšminti“, – mintimis dalijasi senolis. – Kai  žmogus savyje atranda tą sąmonės jėgą, galinčią viską nureikšminti arba sureikšminti, tuomet jis gali tapti tuo sąmonės centru, mažiau priklausančiu nuo tų reikšmių, kurias kiša radijas, televizija, influenceriai, o dabar ir dirbtinis intelektas. Mums reikia sugrįžti į save. Prisiminti save.“ Ką reiškia prisiminti save? Prisiminti tą, kuris turi ryšį – sielą, turinčią sąsają su anapusiniu pasauliu.

Aleksandras Žarskus. Nuotrauka Kristinos Norbutienės

 Kad suvoktum, kokia esmė slypi už senųjų papročių, reikia daug sėdėti prie knygų, prie aprašų, prie senovinių dainų. To reikia, kad galėtum tapti panašus į anuometinį žmogų. „Antraip tai bus labai paviršutiniškas pažinimas, – teigia A. Žarskus. – Mūsų senieji papročiai yra sudėti kalboje. Kalba –yra žmogaus sielos išraiška. Kas savyje suvokiama, tas išreiškiama kalba.“ Gili papročių esmė ir prasmė vyrui vėrėsi kartu su jo artimu bičiuliu G. Patacku studijuojant Lietuvių kalbos didįjį žodyną. „Atradom prasmę, esmę iš gimtosios kalbos žodžių. Žodžiuose ilgiausiai išlieka prasmė. <…> Gim-ti – mig-ti, mir-ti – rim-ti – tai yra keturi žodžiai, kuriuose sudėta ištisa filosofija, ištisa pasaulėžiūra. Mūsų gi nemokė, kad viskas susideda iš formos ir esmės. Taipogi ir raidynas susideda iš esmės bei formos. Priebalsės yra forma, žodžio skeletas, jo kietumas, o balsė yra minkštimas. Kai tari priebalsę –  formuoji, artikuliuoji žodį. Balsę galima tęsti ilgai. Gim-ti – mig-ti (žodžiuose) priebalsės susikeičia vietom. Balsė i – esmė – išlieka ta pati. Tai labai svarbu suvokti, nes tai reiškia kad kūnas (pavidalas) suyra, o siela (esmė) išlieka.“

Didelę įtaką mirties tema A. Žarskui padarė ir „Tibeto mirusiųjų knyga“, kurią, nemokėdamas vokiečių kalbos, jis pats išsivertė. Skaitydamas kito vertėjo išverstą knygą, pasak vyro, gauni gana paviršutinišką informaciją, „o kai pats verti, turi suprasti pačią esmę. Ir ten aš atradau tokį gilų, esminį požiūrį į pačią mirtį“. Toje knygoje, pasakoja A. Žarskus, jis atradęs, kad senoviniai lietuvių papročiai ne savo forma, bet esme nesiskiria nuo tibetiečių. Net ir formos prasme galima rasti tapatumų: šarvojimas suriestoje padėtyje kaip gimstantis kūdikis, mirusiajam į rankas įdedama juosta, kurią už kito galo neša lama. Senovės lietuviai anksčiau mirusįjį taip pat šarvodavo gimstančio embriono pozoje. Tarp pirštų įdedama nosinaitė – tai tos pačios juostos simbolis. Tibeto knygoje minimas svarbus keturiasdešimt devynių dienų po mirties laikas. „Ir pas mus keturiasdešimt dienų po šventais paveikslais kabindavo rankšluostį – ten laikosi vėlė. Padeda vandens stiklinę, kiekvieną dieną tą vandenį keičia. Po keturiasdešimties dienų, vandenį išpila, rankšluostį, nuima, išeina į kiemą, atsigręžia į kapinių pusę, nusilenkia, rankšluostį nupurto ir sako: „Eik, tavo laikas baigėsi, jau tu čia nebe gyventojas – turi išeiti. Tai gyva buvo“, – dalijasi A. Žarskus.

„Dabar mūsų palydėjimas į anapus susiveda į rūpestį tais, kurie pasilieka, ir rūpestį fiziniu kūnu. Anksčiau visos apeigos ir papročiai buvo rūpestis tam, kas išlieka. Dabar rūpestis tam, kas pranyksta.“ Tai, kas išlieka – tai žmogaus siela. Kai žmogus išleisdavo paskutinį atodūsį, jį uždengdavo balta paklode ir visi kurį laiką tylėdavo. Tai yra rūpinimasis siela. Mūsų blaškymasis, verksmas, tampymas jį išblaško, jis pameta kelią ir blaškosi kaip siela, nerasdama šviesos. <…> Mirštantysis yra tokioj ypatingoj būsenoj,kai jam reikia tylos, ramybės, mūsų susikaupimo, gerų, ramių minčių, tylios maldos. Net ir malda tyli. Tai yra pati didžioji pagalba išeinančiajam. To jau nebesuvokiam. Atrodo, kokia čia prasmė. Uždengti ir dar truputį pabūti prie jo tylomis… Mes padedame siųsdami jam tylų susikaupimą, kurio tuo metu labiausiai jam reikia.“

Palydint mirusįjį, labai svarbus simbolinis atributas buvo duona: „Ją nešdavosi į šermenis, dėdavo ant karsto, mesdavo į duobę.“ Duonos pavadinimas yra kilęs iš veiksmažodžio „duoti“, tai yra ta, kuri save išdalija. „Ir žmogus taip turi gyventi, kad save išdalytų, sudegtų, kaip žvakė“, – sako A. Žarskus.

Deja, tos senosios išminties dabartinėje laidojimo kultūroje išlikę labai mažai. Išliko tie papročiai ir apeigos, kurie buvo prijungti prie bažnytinio laidojimo ritualo. Išlikęs apeiginis giedojimas, tačiau ir jo prasmė yra pakitusi. Senovėje buvo giedamos raudos. Tai nėra mirusiojo apgailėjimas, priešingai – jose teigiama, kad „nereikia verkti, gailėtis mirusiojo. Jam reikės tas ašaras nešioti. Ašaros degina ir t. t.“ Raudos buvo dviejų rūšių: garbstos (garbstyti, garbinti), kuriose buvo išvardijami mirusiojo darbai, žygiai bei nuopelnai, ir privalomosios raudos, kurios A. Juškos dainyne pavadintos „Apmąstymai“, – tai pokalbis su mirusiuoju, nurodymai, kaip jam elgtis. Tas raudas atlikdavo senieji dvasiškiai – žmonės, kurie patys ruošdavosi mirties virsmui. Jie atsiskirdavo nuo bendruomenės ir susiburdavo į atskiras grupeles, kuriose gyveno. Kai žmogus mirdavo, jie vykdavo pas velionį ir atlikdavo laidojimo apeigas bei raudas, su pamokymais mirusiajam. „Buvo specialios raudos: prausiant, rėdant, guldant ant lentos, dedant į karstą, išnešant pro duris, važiuojant į kapines, važiuojant pro kapinių vartus, leidžiant į duobę ir t. t. Visose apeiginėse  raudose buvo tam tikri pamokymai. Bėda ta, kad mirusysis ne visada suvokia, kad jis yra miręs. Senovinėse raudose buvo tiesioginiai kreipiniai į mirusįjį su patarimais, kaip jam elgtis, kaip susivokti. Visi tie bildukai, poltergeistai, šmėklos, vaiduokliai – tie, kurie nesuvokė, kad mirė, ir nori grįžti atgal. Atgal grįžti negalima. Rėdos ratas sukasi į vieną pusę. Reikia apeiti pilną ratą ir tik tada galima sugrįžti. Viskas sukasi ratu. Tokia yra rėda, arba tvarka. O vaiduokliai nori grįžti atgal, bet kūnas jau suiręs. Reikia naujo kūno – sugrįžtame kūdikiais“, – apmąstymais dalijasi A. Žarskus.

Aleksandras Žarskus. Nuotrauka Kristinos Norbutienės

 Nutoldami nuo gilesnės patirties, gyvename vis labiau paviršiumi, nebejaučiame sielos ilgesio ir Ilgių šventės reikalingumo. Iš tamsių žmogaus užkaborių pamažu atsėlina Helovynas. Kyla klausimas, kodėl taip yra? A. Žarskus teigia, kad gilesniu supratimu ir esmės nuo formos skyrimu gyvena labai nedaugelis. Žmogus savo širdies taurėje iš gyvenimo į gyvenimą nešasi savas patirtis. Visų patirtys skirtingos, todėl ir poreikiai skiriasi. „Žmonės negimsta kaip tušti lapai. Ateiname su patirtimi, todėl nereikia ypatingai pergyventi, jei žmogus nėra toks, kokį aš įsivaizduoju. Jis yra tam tikro suvokimo, tam tikro lygio mokinys. Jis mokosi, kaupia, augina savo patirtis. <…> Kai mes „uždarome“ žmogų viename gyvenime, tada norim iš to žmogaus greitai kažką tai nulipdyt. <…> Pačiam reikia išmokti skirti esmę nuo formos. Forma yra laikina, praeinanti, ji regima, viliojanti, žavinti. Esmė yra nematoma, paslėpta, neviliojanti. Tiesiog jos kartais net ir nesuvoki, bet ji kažkur  yra. <…> Reikia pačiam viską atrasti. Patikrinti viską savo patirtimi. Suabejoti. Abejonė – tai yra tai, kas skatina mąstyti. Šiuolaikiniam žmogui labai reikia mąstymo. <…> Apskritai mąstymas yra sunkus dalykas. Lengviau mąstyti taip, kaip įprasta – stereotipais, įprastom nuomonėm. Lengva, bet kiek tai verta? Ir tada aš plaukiu pasroviui. O kai pradedi abejoti, tada tenka plaukti ir prieš srovę.“ A. Žarskus teigia, kad žmonėse turi atsirasti poreikis kitokio suvokimo, kad jiems turi nusibosti tai, kas yra, kad jie patys turi „išbraidyti“ savas patirtis, kad suvoktų ir patirtų jų padarinius. Atrasti save šioje Žemėje labai klaidu, labai daug yra įvairiausių pasiūlymų ir pagundų.

Grįžtant prie mirties temos ir paklausus, kaip žmogui nebijoti mirties ir kaip reikėtų jai pasiruošti, A. Žarskus sako, kad pasiruošimas mirčiai yra visas gyvenimas, savo kūno laikinumo suvokimas. „Tas pasiruošimas turėtų būti gyvas, sąmoningas mirties priėmimas – priimti mirtį, nesipriešinti. Bet pirmiausia reikia giliai suvokti, kad mirtis – ne išnykimas, bet tik pasikeitimas, virsmas, kelionė. Be mirties, be pasikeitimų, nėra gyvenimo. Akmuo nesikeičia, palyginus su žmogumi, jis beveik amžinas. Bet ar jis gyvena?“ Sunkiai susirgus, reikia pradėti nuo testamento tvarkymo, drabužių, asmeninių daiktų išdalijimo.

„Man tenka daug bendrauti su sveikuoliais, tai dauguma jų nori ilgai gyventi. Visiškai neteisingas požiūris, neteisingas tikslas. Jeigu aš noriu ilgai gyventi, tai aš laikau save mirtingu. Vadinasi, aš noriu pratęsti kūno gyvybę. Tai reiškia, aš tapatinu save tiktai su fiziniu kūnu. Nėra kito būdo ilgiau gyventi, kaip tik senti. Ar kam patinka senti? <…> Kūnas lieka kūnu ir jis visada bijos mirti, o baimė kyla iš kūno. Mirties priėmimo drąsa, kitas požiūris kyla iš sielos. Kai tu suaktyvini sielą, baimė pasitraukia. <…> Mirties laikas yra žinomas dar prieš gimimą, todėl mano įsibaiminimas gyvenimo nepratęsia. Priešingai. Ateina tas laikas ir tu miršti. Ir tas nelaimingas atsitikimas taipogi yra žinomas. Pagrindinius savo gyvenimo įvykius žmogus atsineša gimstant jau ten suplanuotus, kuriuos gimdami pamirštame, nes gimti reiškia migti.“ Pasak A. Žarskaus, mirtyje pagrindinis dalykas yra sąmoningumas. „Visa kita yra forma. Forma gali būti bet kokia. Mes galime apeigas, ritualus sureikšminti, bet jeigu nebus mirštančiajame susivokimo, jeigu tie, kurie atlieka apeigas, taipogi nesuvoks esmės, kad čia reikia pasitarnauti sielai, ne suyrančiam kūnui, tai naudos nebus daug.“

Dar kitas labai svarbus dalykas yra suvokimas, kad tai yra tiesiog išėjimas, kad tai yra virsmas, ne pabaiga. „Mirtis apskritai yra visiškai neskausmingas vyksmas, skausminga gali būti tiktai liga, kuri naikina kūną. Atsiskyrimas nuo fizinio kūno gali būti net nepastebėtas. <…> Mirdami atsisveikiname. Nesupraskime to siaurai: kiekvienas atsisveikinimas yra ir pasisveikinimas. Kiekvienas praradimas yra ir atradimas. Kiekviena pabaiga yra ir pradžia. Kai pradėsime suvokti ir gyventi sujungdami prieštaras jungtuku „ir“, – kad yra ir taip, ir kitaip, – mūsų mąstymas ir gyvenimo galimybės prasiplės. Įprastai mąstome: „Arba yra taip, arba yra kitaip.“ Jei giliau suvoksime ir rasime esmę, atrasime, kad visada yra ir vienaip, ir kitaip.“ A. Žarskus galvoja, kad nereikia stengtis kuo ilgiau pratęsti žmogaus merdėjimo, pajungiant jį prie medicininių aparatų, palaikančių kūno gyvybę. Nereikia stengtis sukontroliuoti mirties. Svarbu leisti žmogui natūraliai išeiti. „Anksčiau, jeigu žmogus sunkiai merdėdavo, artimieji degindavo jo nepabaigtus darbus, moterims išpindavo kasas, atidarydavo langus, kad siela turėtų kur išeiti, daužydavo molinius indus, kaip simbolinį senos formos sunaikinimą.“ Ir visa tai tam, kad palengvintų išėjimą to, kuris labai prisirišęs prie žemiško gyvenimo.

A. Žarskus teigia, kad mirusį žmogų yra geriausia kremuoti, kad toks laidojimo būdas geriausiai padeda atsiskirti nuo fizinio kūno. „Kūnas susideda iš keturių elementų: iš žemės, ugnies, vandens ir oro. Todėl nuo senovės yra keturi laidojimo būdai: atiduoti žemei, ugniai, vandeniui arba orui. Ir šiais laikais įvairiose pasaulio šalyse yra išlikę tie visi keturi laidojimo būdai. Geriausia atiduoti ugniai. Ugnis nuskaistina, ji labai daug ką sunaikina. Apvalo. Ugnis yra skaistintoja, perkeitėja. Kai kam gali būti skausminga, bet tai trumpas skausmas.“ Svarbu nesitapatinti su fiziniu kūnu, laiku nuo jo atsiskirti, tuomet nekentėsime. Deginamam kūnui tikrai neskauda, bet kenčia siela, kuri prisirišusi prie deginamo kūno.

A. Žarskaus paklausus, ar sąmoningesnis mirties priėmimas ir santykis su mirtimi gali žmogui padėti prasmingiau gyventi ir giliau suvokti gyvenimo prasmę, jis atsako: „Be abejo. Priklausomai nuo to, kaip žmogus suvokia save, kaip suvokia pasaulį ir savo vietą jame ir tuo pačiu mirtį bei gimimą, gyvenimas keičiasi iš esmės. Tu nebesivaikai, ko vaikosi visi žmonės. Tu darai tai, ką tu mėgsti, tai, kas tau patinka, o ne tai, kad už tai brangiai moka, ne todėl, kad tai prestižinis dalykas. Kas reikšminga ir svarbu, klausi ne proto, bet savo širdies. O dabar, kai mes ateiname į šį pasaulį, mums užvožia kultūrinį puodą: šeima, mokykla, universitetas, Bažnyčia ir kitos instancijos sureikšmina tam tikrus dalykus ir aš juos turiu priimti, nors  mano vidus galbūt  kalba visai kitaip ir aš nedrįstu pasipriešinti. Reikia išdrįsti pasipriešinti ir gyventi tuo, kas tau iš tiesų yra malonu, kas kyla iš tavo paties vidaus, tačiau toli gražu ne visi tai pajėgia. <…> Daug reikia patirti, kad galėtum sąmoningai pasakyti: „Aš esu kūrėjas to pasaulio, kuriame gyvenu. Ir tas pasaulio kūrimas priklauso nuo manęs.“ <…> Mintis kuria: kaip aš save suvokiu, kokios yra mano pažiūros. Ir labai svarbu, ką aš sureikšminu ir ką aš nureikšminu, – nuo to priklauso gyvenimo kokybė.“

Ir pabaigai, paklausus, kaip jam atrodo, kokia yra žmogaus gyvenimo prasmė šioje Žemėje, vyras atsako: „Dėl šitos prasmės mums ir reikia aiškintis. Daug storų knygų apie tai prirašyta. Tiesiog buvimas. Iš to buvimo kyla kažkokia tai prasmė – vienam vienokia, kitam kitokia. Mūsų nenuorama protas būtinai nori ieškoti kažkokios ypatingos prasmės. Bet prasmė yra pačiame gyvenime. Yra daug įvairių gyvenimo apibūdinimų. Man labiausiai priimtinas gyvenimo suvokimas, kad gyvenimas – tai žaidimas, kad gyventi reikia žaidžiant. Žaidimo prasmė – prisiminti save. Prisiminti save – tai pamiršti save šitą, koks aš čia esu. Žmogus vis ieško, ieško… Po visų nusivylimų, po visų abejonių, po visų džiaugsmų, po visų pasiekimų, praradimų, mirčių ir gimimų, pagaliau jis susivokia, kas yra iš tikrųjų. Tam, kad žmogus susivoktų savyje ir atrastų tą esmingąjį Aš – Aš iš didžiosios raidės, – reikia labai daug: daug patirčių, daug nusivylimų, daug kančių, visokiausių kvailysčių patirti, išgyventi visokių kataklizmų, karų… Ir kai jis atsimena save, jis sugrįžta į ten, iš kur yra kilęs.“

Šaltinis: velines.lt

Dalinuosi savo paskutiniu interviu, kurį išspausdino žurnalas “Raktas” Nr. 5  2025 rugsėjo-spalio mėn.  Interviu parengė sociologė Laura Ivanova.

Daugelis mūsų, paprašyti įvardyti svarbiausius žmogaus gyvenimo virsmo momentus, veikiausiai atsakytų, kad tai yra santuoka ir kūdikio gimimas. Tačiau, ko gero, retas giliau susimąstome apie sakralų žmogaus virsmą per mirtį. Šio esminio virsmo metu labai svarbi yra artimųjų tarpusavio santarvė ir pagalba  išeinančiajam. Daugelyje pasaulio tradicijų mirusiojo palydėjimas nuo senų senovės yra ypatingas reiškinys, lydimas tam tikros eigos ir ritualų, turinčių vienokią ar kitokią trukmę. Mūsų dienomis, rodos, vis labiau pamirštame mirusiųjų pagerbimo laikotarpio – Vėlinių – prasmę, perimdami naujoviškas madas. Šiuo pokalbiu nagrinėsime mirusiųjų išlydėjimo prasmę bei svarbą ir paliesime mirusiųjų pagerbimo dienos – Vėlinių – tapimo karnavaline „Helovyno“ švente problemą, svarstydami galimus jos sprendimo būdus.

Margarita Volovnikienė. Nuotrauka iš asmeninio archyvo

Kalbamės apie artimųjų išlydėjimą ir mirusiųjų atminimo dieną – Vėlines – su išlydėtoja MARGARITA VOLOVNIKIENE, puoselėjančia mirusiųjų išlydėjimo kultūrą Lietuvoje.

Papasakokite, kaip atradote šį kelią, kada pirmąkart susidomėjote mirusiųjų išlydėjimo tradicijomis?

Viskas prasidėjo nuo asmeninės patirties, kai teko būti šalia ir išlydėti man brangius žmones į jų paskutinę gyvenimo kelionę. Šie išgyvenimai buvo ne tik labai gilūs, jautrūs ir skausmingi, bet taip pat labai daug atveriantys. Tai buvo tylus buvimas šalia išeinančio žmogaus, jo laikymas už rankos, sutelkus visą dėmesį ir meilę. Tas laikas pakeitė mano požiūrį ir mane pačią. Tą patirtį priėmiau kaip dovaną.

Šiandien mūsų visuomenėje retai kalbama apie mirtį. Tai tema, kurios dažnai baiminamasi, o kalbant jaučiamasi nejaukiai. Kai susidūriau su artimųjų netektimis, supratau, kiek mažai žinau… Trūko elementarių žinių, kaip būti, ką sakyti, kaip padėti sau ir kitiems. Ieškojau atsakymų visur. Galiausiai į mano rankas pateko Astrėjos knyga „Apie mirtį ir pomirtinius kelius“. Ji buvo tarsi šviesa tamsos apsuptyje. Tai, ką perskaičiau, iš esmės pakeitė mano požiūrį į mirtį. Supratau, kad mirtis – tai ne pabaiga, o perėjimas į kitą būties būseną. Tik liaudamiesi žiūrėti į mirtį kaip į galutinį tašką, galime įžvelgti naują pradžią. Šitai suvokus mane užplūdo ramybė ir išlaisvino iš baimės, pradėjau žvelgti į mirtį su pagarba, supratimu ir netgi švelnumu.

Taip prasidėjo mano kelionė į tai, kuo dabar gyvenu – esu išlydėtoja. Kuo toliau, tuo labiau jaučiu poreikį ne tik padėti kitiems žmonėms būti su mirtimi, bet ir kalbėti apie ją atvirai. Sustiprėjo noras keisti nusistovėjusį požiūrį į mirtį, suteikti daugiau šviesos, sąmoningumo ir tikrumo atsisveikinimo procesui.

Mirtis mus moko gyventi. Tik prisimindami, kad mūsų laikas čia ribotas, galime iš tikrųjų įvertinti kiekvieną dieną, kiekvieną artumo, buvimo kartu akimirką. Ji kviečia mus susimąstyti: kas iš tikrųjų svarbu? Kaip noriu nugyventi savo gyvenimą? Ką noriu pasakyti, kol dar galiu?

Teko pastebėti, kad žmonės vengia kalbėti apie mirtį taip, tarsi bijodami ją prišaukti. Ar, Jūsų nuomone, tokie nuogąstavimai turi pagrindo?

Mūsų kalbos apie mirtį jos neprišaukia. Priešingai – jos leidžia dar giliau suprasti gyvenimą. Priimdami mirtį kaip gyvenimo dalį, tampame sąmoningesni, jautresni, atviresni vieni kitiems ir sau. Ir tada išlydėjimas tampa ne vien liūdnu atsisveikinimu, bet ir švelniu, prasmingu, gyvu ritualu, kupinu dėkingumo.

Vertinga suprasti, kaip galiu būti šalia artimojo, kai ateina jo gyvenimo pabaiga. Juk jeigu žmogaus nebegalima išgydyti, tai nereiškia, kad jam nebegalima padėti. Priešingai – pagalba tampa dar svarbesnė, tik ji įgauna kitą formą.

Gerai būtų, jei artimieji užduotų sau kelis esminius klausimus: ką galiu padaryti dabar, kai žinau, kad po kelių mėnesių šio žmogaus šalia nebebus? Ar tarp mūsų yra likusių nepasakytų, bet svarbių žodžių? Kaip norėtume praleisti likusį laiką kartu? Kai šie ar panašūs klausimai kyla laiku, išeinantis žmogus nelieka vienas, o atsisveikinimo kelias – nors ir skausmingas – gali tapti prasmingesnis, tikresnis, sukelti mažiau vienišumo jausmo.

Mūsų visuomenėje dažnai bijoma pažvelgti mirčiai į akis. O kai žmogus išeina, neretai liekame sumišę – nežinome, ką daryti, kaip išlydėti, ką reiškia tas atsisveikinimas. Tai nereiškia, kad žmonės nenori tikro ryšio ar prasmingo išlydėjimo. Dažniau tiesiog nežino, kaip tai daryti – nebeliko gyvos tradicijos, o tai, kas subtilu, paslaptinga, sielai artima, yra nustumta į šalį kaip „nebeaktualu“. Tačiau būtent tai, kas nematoma akimis, bet jaučiama širdimi, ir yra esmė. Todėl iš tiesų svarbu pradėti kalbėti, priminti, sugrąžinti gyvą santykį su mirtimi, nes tik priėmę jos neišvengiamumą galime iš tikrųjų išmokti gyventi – atvirai, sąmoningai, mylėdami.

Papasakokite, kaip atrodė tradicinis mirusiojo išlydėjimas Lietuvoje prieš 20–30 metų? Kokios pagrindinės apeigos, simboliai ar bendruomeniniai veiksmai būdavo svarbūs?

Prieš kelis dešimtmečius dar buvo daugiau gyvosios tradicijos – kaimuose žmonės budėdavo prie mirusiojo, daug melsdavosi, giedodavo giesmes, uždegdavo žvakes. Svarbus buvo ne tik atsisveikinimas, bet ir visos trijų, septynių ir keturiasdešimties dienų apeigos. Labai daug buvo bendrystės – kaimynai atnešdavo valgio, padėdavo pasiruošti laidotuvėms, jautėsi, kad išeinančio žmogaus kelionė svarbi visiems.

Koks mirusiųjų išlydėjimas yra dabar?

Šiandien išlydėjimas dažnai tampa formalumu – kelios valandos salėje, skubotai pasakyti atsisveikinimo žodžiai, o paskui viską užbaigiantys pietūs. Vis mažiau dvasinio turinio, vis mažiau laiko, skirto išbūti artimojo netektį. Neramina tai, kad nyksta senosios tradicijos – laidotuvės tampa paslauga, o ne bendruomenės ar šeimos apeiga.

Galbūt tai kyla iš baimės – bėgame nuo mirties, nuo netekties skausmo ir sielvarto. O kai nenorime susidurti su tuo, kas mus gąsdina ir ko negalime kontroliuoti, nyksta ir senosios tradicijos, nes pamirštame jų esmę. Vis dažnesnė tendencija – „sutrumpinti“ laidotuves, taip galbūt tikintis, kad jos bus mažiau graudžios ar skaudžios. Vietoj trijų dienų liko vos viena para ar net kelios valandos, skirtos atsisveikinti. Retai kada dabar budima prie mirusiojo – dažnai nesuprantama, kokią reikšmę turi šie ritualai.

O juk ritualai – tai būdas išbūti su netektimi, priimti ją. Jie padeda išgyventi sielvartą, suteikia struktūrą skausmingam procesui, leidžia palaipsniui suvokti mirties faktą. Neišgyventas sielvartas linkęs kauptis – jis gali virsti kitomis problemomis, emocinėmis žaizdomis, kurios pasireiškia vėliau. Tik išgyventa, išskaudėta ir įveikta netektis mus augina ir keičia. Tik ją priėmę galime lydėti išeinantį ne iš baimės ar pareigos, o iš meilės ir dėkingumo.

Seniau mirtis buvo natūrali gyvenimo dalis – artimieji būdavo pasirengę iš anksto, ypač kai žmogus sirgdavo nepagydoma liga. Jie jautriai stebėdavo ženklus, gamtą, sapnus, vidinius pojūčius. Namuose būdavo laikoma pašventinta graudulinė žvakė iš natūralaus vaško – ją uždegdavo žmogui ruošiantis išeiti, kuri degdavo iki palaidojimo. Ligonio išpažinčiai kviesdavo kunigą, uždegdavo žvakę, pastatydavo kryželį. Mirus žmogui, kūnas būdavo nuplaunamas (tarsi simboliškai grįžtama į vandenį, iš kurio ir atėjome), patepamas šventais aliejais ar vandeniu, aprengiamas įkapėmis.

Labai svarbus buvo šarvojimo procesas – jis vyko namuose arba šarvojimo patalpoje. Žmogus būdavo paguldomas ant šarvojimo lentos, į rankas jam įdėdavo rožinį, šventą paveikslėlį, aplink karstą uždegdavo šešias žvakes, galvūgalyje pastatydavo kryžių. Prasidėdavo budynės – trijų parų budėjimas, šermenys. Žmogus nebūdavo paliekamas vienas. Būdavo meldžiamasi, tyliai kalbamasi su velioniu, tariami neišsakyti žodžiai, atleidžiama ir prašoma atleidimo. Vėlė išlydima su meile ir tylia pagarba. Kiekvieną vakarą būdavo giedami kalnai ir kitos giesmės. Laidotuvės vykdavo trečią dieną po mirties – tikėta, kad būtent trečiąją dieną vėlė galutinai atsiskiria nuo kūno.

Nuotrauka Margaritos Volovnikienės

Šiandien daug kas pasikeitė: šermenys, kaip laidojimo apeiga, sutrumpėjo arba visai išnyko, budėjimas retas, o malda pamiršta. Šiuolaikinės laidotuvės neretai tėra funkcinis veiksmas, o ne gilus atsisveikinimo ritualas. Trūksta tylos, laiko sustoti, išbūti su tuo, kas įvyko. Tačiau tai nereiškia, kad žmonėms to nereikia – greičiau jie paprasčiausiai pamiršo, kaip. Ir tada senosios tradicijos dažnai atmetamos kaip „nebeaktualios“, nes  pamiršta jų prasmė – tai, kas subtilu, nematoma, esmiška.

Todėl šiandien labai svarbu apie tai kalbėti, suprasti, kad išlydėjimas – tai paskutinė žemiška dovana išeinančiam. Tai padėka už jo gyvenimą, pagarba jo sielai. Ir tai – dovana mums patiems, nes tik priimdami mirtį, iš tiesų išmokstame gyventi.

Margarita, Jūs aktyviai užsiimate švietėjiška veikla. Kaip puoselėjate pagarbaus ir prasmingo išlydėjimo kultūrą?

Ši veikla atskleidžia vidinį pašaukimą ir gilią pagarbą mirties slėpiniui. Tai, į ką aš kviečiu, – tai sveikas požiūris į mirtį. Viskas, ką mėginu padaryti, – patikinti žmones, kad reikia padėti mirštančiajam pasiruošti didžiajam perėjimui.

Turime išmokti kalbėti apie mirtį kaip apie natūralią žmogaus patirtį – kaip apie virsmą, o ne tik kaip apie gyvenimo pabaigą. Vengdami ar bijodami šios temos, atimame iš savęs galimybę pasiruošti neišvengiamai realybei.

Esu pasiruošusi būti šalia tų, kurių artimieji išeina arba jau iškeliavo. Padedu jiems geriau suvokti mirties procesą – kaip perėjimą iš vienos esaties į kitą. Kai suprantame, kas vyksta, padedame ne tik išeinančiai sielai, bet ir sau – nusiraminame, randame daugiau prasmės.

Skleidžiu žinias apie senąsias mirimo ir mirusiųjų palydėjimo tradicijas, kuriomis noriai dalinuosi. Mirtis – neatsiejama gyvenimo dalis. Atviras pokalbis apie ją padeda sumažinti baimę, giliau pažinti save ir ramiau pasirengti tam, kas laukia kiekvieno.

Manau, kad svarbu kalbėti apie mirties slėpinį. Visų pirma todėl, kad mirtis – neišvengiama. Kalbėdami apie ją, mokomės ją priimti, o ne bijoti. Suvokiame, kad tai – natūrali gyvenimo ciklo dalis, tuomet mažėja baimė. Kuo labiau mirties temos vengiame, tuo labiau ji mus gąsdina. Atvirumas padeda išsklaidyti mitus ir atsikratyti išsigalvojimų. Kita vertus, taip galime pasiruošti, nes pokalbiai apie mirtį leidžia apsvarstyti svarbius teisinius, medicininius ir emocinius klausimus. Keičiantis supratimui, pradedame labiau vertinti gyvenimą. Supratimas, kad viskas laikina, skatina gyventi sąmoningiau, būti dėkingiems už laiką su artimaisiais. O galiausiai tai padeda lengviau išgyventi netektį. Kai neslepiame skausmo ir atvirai kalbame apie mirtį, galime lengviau ją priimti, rasti palaikymą ir paguodą. Tokia perspektyva suteikia vilties ir ramybės.

Nuo ko, Jūsų nuomone, priklauso žmonių požiūris į mirtį?

Tai, kaip žmonės supranta mirtį, priklauso nuo jų tikėjimo, kultūros, brandos, gyvenimo patirties. Keičiantis šioms aplinkybėms, keičiasi ir požiūris į tai, kas laukia po kūno mirties. Jei žmogus mato save tik kaip kūną, mirtis jį gali bauginti, nes mirtį jis supranta kaip visišką pabaigą – perėjimą iš esaties į nieką. Bet jei suvokiame save kaip sielą, tada kūno mirtis – tik išorinis pasikeitimas, perėjimas į kitą būties formą. Tokia perspektyva padeda giliau suprasti gyvenimo prasmę.

Kas keičiasi, kai priimi mirtį?

Mirtis mus kreipia į tai, kas iš tiesų svarbu. Ji keičia mūsų santykį su gyvenimu, laiku, kitais žmonėmis. Tikriausiai sutiksite, kad baigtinumas suteikia gyvenimui vertės. Būtent mirties suvokimas ir priėmimas skatina mus nešvaistyti laiko, gyventi sąmoningiau, mylėti giliau. Mintys apie mirtį neišvengiamai iškelia klausimą – ką reiškia būti gyvam? Todėl kviečiu pažinti mirtį, kad galėtume iš tiesų pamilti gyvenimą. Tikėjimas ir žinojimas išlaisvina – palengvina netekties sielvartą ir suteikia vidinę ramybę.

Pabaigai norisi paklausti apie Vėlinių tradicijas. Vėlinės yra laikas, skirtas atminti išėjusius mylimus artimuosius. Kaip manote, ar mūsų visuomenėje tolstama nuo natūralaus rūpesčio ir pagarbaus santykio su išėjusiais artimaisiais?

Man Vėlinės – tylos, atminties ir amžinybės laikas. Vėlinės – tai ne tik kalendoriuje pažymėta diena ar tradicinių apeigų atkartojimas. Šios šventės esmė – tai vidinis būvis, ramus susitelkimas, pagarbus prisiminimas ir gyvas ryšys su tais, kurie išėjo anapus.

Tikrosios Vėlinės gimsta ne iš išorinių veiksmų, bet iš mūsų širdies pajautos, iš noro prisiliesti prie amžinųjų dalykų – tradicijų atminties, dėkingumo, dvasinio ryšio ir gyvenimo trapumo suvokimo. Svarbiausia – ne mechaniškai kartoti senuosius papročius, o suvokti, ką jie reiškė mūsų protėviams. Kiekvienas žvakės liepsnos virptelėjimas, kiekvienas tylus žvilgsnis į kapą – tai ne tik gestas, bet ir prasmingas būdas prisiminti, kas buvome, esame ir kuo tapsime.

Vėlinės švenčiamos rudens virsme, kai gamta tyliai atsisveikina su savo gyvavimo ciklu. Medžiai barsto lapus, dienos trumpėja, šviesa traukiasi – viskas liudija apie pabaigą. Tai laikas, kai gyvenimo laikinumas tampa akivaizdus ir apčiuopiamas. Rudeninė tyla ir ramybė tarsi kviečia sustoti, pažvelgti į savo vidų, susimąstyti apie tai, kas svarbiausia.

Mūsų protėviai jautė šį gamtos alsavimą – jie gyveno pagal jos ritmą. Jie žinojo, kad žmogaus gyvenimas taip pat teka ciklais: gimimas, augimas, branda, išėjimas. O siela – ji palieka kūną, bet neišnyksta. Todėl per Vėlines mūsų protėviai jautė artimą ryšį su nematomu pasauliu – tikėjo, kad vėlės sugrįžta pas mus, stebi, galbūt perduoda žinutes.

Ši diena – tai proga susijungti su šaknimis. Aplankyti kapus, uždegti žvakę ne tik dėl išorinio vaizdo, bet ir iš visos širdies. Malda, apmąstymai ir prisiminimas su padėka – tai didžiausia pagarba tiems, iš kurių mes atėjome, kurių gyvenimai nutiesė mums kelią. Svarbu ne tik prisiminti, bet ir atleisti. Tegul šios dienos tampa susitaikymo laiku su kitais, su savimi, su praeitimi. Atleidimas – tai dovana, kuri išlaisvina ne tik tuos, kam atleidžiama, bet pirmiausia mus pačius.

Vėlinių metu pasakojame vaikams ir anūkams apie tuos, kurie išėjo. Dalinamės jų istorijomis, jų gyvenimo pėdsakais. Tai tarsi tiltas tarp kartų – tarp šiapus ir anapus. Uždegę šventą Vėlinių ugnį bandykime ją išlaikyti ilgiau nei vieną vakarą. Tegul ji rusena mūsų širdyse – kaip šviesa, sauganti mus, palaikanti mūsų ryšį su išėjusiais artimaisiais. Nes kol prisimename, tol meilė nemiršta. Ir tol mes visi, gyvieji ir mirusieji, liekame susiję.”

 

Išlydėtoja Margarita