Ilgais žiemos vakarais pradėjau skaityti knygą apie laidojimo verslą Amerikoje. Joje autorė atvirai pasakoja tikras istorijas, kaip visa tai organizuojama šioje gan tolimoje mums tiek geografiškai, tiek kultūriškai šalyje.
Tiesa, turiu prisipažinti, kad jei man kas nors jaunystėje būtų pasakęs, jog kažkada, sulaukusi brandaus amžiaus, savo noru skaitysiu tokias knygas – būčiau pasukiojusi pirštą prie smilkinio ir nė už ką nepatikėjusi. Tačiau dabar miegamajame ant stalelio prie lovos guli dar kelios labai panašios ar netgi tos pačios temos knygos. Dabar man tai visiška norma, nes ta tematika mane domina. Netgi labai 🙂
Vis dėlto man svarbu ne tiek literatūra, o kai kas kita…
Pradžioje mano minėtos knygos viename iš skyrių autorė dalijasi mirusiojo kūno paruošimo triukais – tai yra kaip užmerkti akis, užčiaupti burną ir panašiai. Šitai skaitydama negalėjau liautis galvojusi: „Na jau ne, aš visai nenorėčiau, kad iš manęs kas nors taip tyčiotųsi, kai būsiu mirusi…“
Kadangi tos mintys vis nedavė ramybės, paskambinau kolegai, kad pasitikslinčiau, kaip pas mus tai atliekama, ar kas nors panašaus vyksta. Ačiū Dievui, jis mane nuramino.
Tačiau vis tiek nusprendžiu pasikalbėti su vaikais. Pasakiau: „Jau kokia buvau, tokią ir palikite… Prabočykit, atleiskite už viską, bet kai ateis laikas – šiukštu nesiūkit man burnos ir neklijuokit akių. Jei bus nejauku žiūrėti – užmeskit drobulę, ir baigtas reikalas. Paprasta, greita ir be papildomų „rankdarbių“.“
Ir dar, pagalvojau – gal visai nebloga idėja būtų prisėsti ir tropniai, tiksliai viską suriktavot, surašyti: kaip ir kur norėčiau būti palaidota, kokios laidotuvės man labiausiai patiktų ir taip toliau. Kad vaikams tą dieną būtų mažiau spėliojimų, dvejonių ir streso.
Iš savo patirties žinau, kad yra žmonių, kuriems visiškai tas pats, kas su jais bus po mirties. Tačiau yra ir tokių, kurie labai aiškiai žino: kokių laidotuvių, kokios muzikos ar net nuotaikos norėtų tą paskutinę dieną.
„O jūs – ar esate apie tai pagalvoję?“
Išlydėtoja Margarita