Nuolat susidurdama su panašiomis žmonių problemomis vis pagalvoju, kad reikėtų man bent trumpai parašyti apie tai – tik šįkart ne tiek apie mirtį, kiek apie dalykus, kurie gali nutikti po jos mirusiojo artimiesiems. Tačiau, kaip dažnai būna, vis suabejoju – kamgi kalbėti apie nemalonius dalykus ir kažkam sugadinti nuotaiką, kai ir taip visiems sunku.
Vis dėlto kartais jau po laidotuvių sutikusi žmones ir pasikalbėjusi suprantu, kad turėjau jiems apie tai bent užsiminti…
Pasidalinsiu viena iš daugelio istorijų. Tikra, realiai nutikusia. Tiesiog, kaip kartais atsitinka gyvenime.
Neseniai vienai moteriai teko palaidoti brolį, nes nebuvo daugiau kam tuo pasirūpinti – su žmona jis jau seniai nebegyveno kartu. Broliui buvo tik 56-eri. Tačiau sustojo jo širdis. Tai nutiko staiga ir, žinoma, nelauktai. Niekas to nesitikėjo.
Kaip jau minėjau, brolis jau daug metų negyveno kartu su žmona. Kiekvienas iš jų buvo susikūręs savo gyvenimą ir kitus santykius.
Moteris man papasakojo, kad tėvai jiems su broliu buvo palikę butą. Didelį, pačiame miesto centre. Ji ten ir gyveno. Tad tikėjosi, kad dabar, broliui mirus, jo dalis liks jai ir ji toliau gyvens tėvų namuose.
Tačiau netrukus po laidotuvių pas ją atėjo buvusi brolio moteris. Pasirodo, oficialiai ji vis dar tebebuvo jo žmona, nes brolis nebuvo susitvarkęs skyrybų dokumentų. Ir pareikalavo savo dalies – pusės buto, kuris dabar pagal paveldėjimo teisę priklauso ir jai. Juk pagal įstatymą ji – teisėta sutuoktinė. Vadinasi, ir brolio buto dalies paveldėtoja.
Ir tuomet šalia gedulo prisidėjo nežinia… Kas dabar bus? Ar nereikės parduoti ir išeiti iš tėvų namų, kad atsiskaitytų su ta moterimi, pagal dokumentus teisėta žmona? Netekusi brolio, sesuo neteko ir tėvų namų…
Pasakodama savo istoriją moteris tarsi norėjo priminti, kad gyvenimas kartais parodo, jog toks nerūpestingumas – „ai, susitvarkysiu kada nors, bus dar laiko“ – gali turėti labai liūdnas pasekmes. Kita vertus, juk niekas nesiruošia mirti, ypač kai tau tik kiek per penkiasdešimt.
Vis dėlto kartais gyvenime nutinka ir tai, ko nesitikime. Ir tai, ką buvome atidėję pagalvoti „vėliau“, gali kainuoti labai brangiai.
*
Taip, tikrai sutinku, kad kalbėti apie mirtį dažniausiai nejauku. Atrodo – dar ne laikas, dar per anksti, dar spėsime.
Tačiau išgirdę tokių istorijų suklūstame ir susimąstome – juk pasirūpinti ir susitvarkyti dokumentus, vadinasi, apsaugoti ir rūpintis tais, kuriuos mylime, kurie mums brangūs ir artimi.
Išlydėtoja Margarita